„Ši istorija – pats tikriausias kriminalas. O viskas prasidėjo, regis, visai nekaltai. Ilgus metus dirbau Anglijoje, viename paukštyne. 2014 metų spalio 29 dieną iš kelių metrų aukščio nukrito šaldytos vištos kojos aštrioji dalis ant dešinės rankos rodomojo piršto sąnario. Šis nelaimingas atsitikimas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis“, – emocingai pasakojo kaunietė Danutė Kapeja.
Lietuvoje – kryžiaus keliai
Po šios traumos moteriai iš karto buvo padaryta rentgeno nuotrauka ir suteiktas nedarbingumas. Anglijos medikai tvirtino, kad pirštas turėtų sugyti per 6-8 savaites, tačiau jis negijo.
„Darbe išėjau atostogų ir gruodžio 5-ąją dieną atvykau į Lietuvą pasikonsultuoti su medikais Kauno klinikose. Mane priėmė sporto medicinos gydytojas Gediminas Tankevičius, kuris dirba būtent tose klinikose. Sakiau jam, kad nesilanksto pirštas, tačiau man buvo atsakyta, kad su tokiomis traumomis ne vienas krepšininkas žaidžia, todėl liepė kuo daugiau lankstyti tą sąnario dalį ir gerti paskirtus vaistus nuo uždegimo“, – pasakojo D.Kapeja.
Po konsultacijos moteris grįžo į Angliją ir klusniai vykdė mediko rekomendacijas – lankstė pirštą, darė įvairias voneles, tačiau skausmas nemažėjo, pirštas, atrodė, degė. „Guodžio 21-ąją nuo lankstymo pirštas labai stipriai sutino, todėl kreipiausi į vietinius medikus. Man buvo išrašyti antibiotikai, tačiau jie nė kiek nepadėjo. Kadangi buvo sunku bendrauti su ne savo šalies medikais, nusprendžiau grįžti į gimtąją Lietuvą. Va tada viskas ir prasidėjo“, – neslėpė ponia Danutė.
Ji teigė Lietuvoje patyrusi kryžiaus kelius. „Jau 2015-ųjų sausio 9-ąją gydytojas G.Tankevičius davė siuntimą pas mikrochirugą Kęstutį Braziulį. Šis man rašydavo tik antibiotikų kursus.
Pirštą degindavo baisus skausmas. Po trijų dienų, kai antibiotikai visiškai nepadėjo, važiavau į Raudonojo kryžiaus ligoninę. Ten padaryti kraujo tyrimai uždegiminio proceso nerodė. Vėliau Kauno respublikinėje ligoninėje echoskopija parodė piršto lūžimą su nežymia fragmento dislokacija. Kauliukas skilo nuo nuolatinio lankstymo, nors taip daryti man buvo liepęs pats sporto gydytojas G.Tankevičius.
Sausio 23-iąją man buvo atlikta pirmoji mano pačios apmokėta piršto operacija, kainavusi 200 eurų. Į tą skaudamą piršto dalį po nagu buvo įdėta viela. Maniau, kad bus viskas gerai, tačiau po vielos įdėjimo situacija dar labiau pablogėjo – prasidėjo piršto tirpimas, negalėjau jos pajudinti.
Po dešimties dienų man išėmė siūlus ir nuskridau atgal į Angliją tęsti biuletenį, o prasitęsusi grįžau į Lietuvą, kad medikai man išimtų ir vielą. Kai ji buvo išimta, tikėjau, kad galėsiu pradėti dirbti, tačiau situacija dar labiau pablogėjo – ėmė tinti ir greta esantis sveikas pirštas“, – apmaudo neslėpė kaunietė.
Gydytojai įtarė apsimetinėjimu
Kovo 23-iąją Danutė visam laikui grįžo į Lietuvą. Dėl itin kankinančių skausmų ji suskubo kreiptis į K.Braziulį, tačiau jis, pasak pašnekovės, nė neapžiūrėjęs skaudamo piršto, nusiuntė pacientę į Kauno medicinos universiteto klinikų skausmo gydymo poskyrį. „Ten gydytojas Egidijus Gaučas man skyrė milžiniškas nuskausminamųjų vaistų dozes. Tokius vaistus, tiesa, geria vėžiu sergantys pacientai. Bet net ir jie man nepadėjo. Vėliau paaiškėjo, kad piršte buvo atviras nervas.
Balandžio 23-iąją man buvo padaryta biopsija, tačiau skausmas nepakito. Skaudėjo ne operacijos pjūvio vietą, bet patį piršto galiuką – skausmas buvo aštrus, draskantis, plėšiantis.
Tačiau labiausiai nustebino tai, kad medikai lyg sutartinai ėmė sakyti, kad aš apsimetinėju ir tenoriu išmokos. Kauno klinikų medikai buvo perspėti, kad į mane nebūtų kreipiamas dėmesys.
Gydytojas K.Braziulis, kuris man darė operaciją, siuntė mane pas neurologus, šie – į Skausmo kliniką, o iš ten keliaudavau į privačias konsultacijas.
Visi stebėjosi ir tikino, kad tolimesne sveikata turėtų rūpintis tas pats medikas, kuris mane operavo. Tačiau jis (K.Braziulis – aut.past.) nesileido į jokias kalbas – net negaudavau siuntimų pas kitus medikus. Ne tik kenčiau siaubingus skausmus, bet ir visus tyrimus dariausi už savo finansus“, – dėstė moteris.
Tačiau čia istorija dar nesibaigia. Moters prašymu liepos 1-ąją Kauno klinikose buvo surengtas konsiliumas, tačiau jo metu buvo įrodyta, kad moteriai reikalinga psichologo konsultacija. Kauno klinikų mikrochirurgas R.Rimdeika pasakė, kad aš apsimetinėju.
Ruošiantis antrajam konsiliumui aš prašiau medikų, kad jie atsakytų į tokius klausimus, kodėl aš negalėjau dėl skausmo piršte judinti rankos, net ant šono gulėti nebuvo jėgų. Tačiau mikrochirurgai neatsakė į nė vieną klausimą“, – sakė ji.
Viskas būtų išsisprendę spalio 6-ąją, kai chirurgas K.Vitkus parašė išrašą, jog Danutei būtinai reikia amputuoti pirštą dėl nežmoniškų skausmų. Džiaugiausi, tačiau po kelių dienų sulaukiau jo paties skambučio. Jis teigė sužinojęs, kad Sveikatos apsaugos ministerijai pateikiau dokumentus moralinei žalai atlyginti, todėl atsisakė operuoti.
Negalėjau patikėti, todėl sutartu laiku atvykau planinei operacijai, tačiau man dar kartą buvo pasakyta, kad niekas manęs neoperuos. K.Vitkus paaiškino, jog ir taip turi problemų, todėl daugiau jų prisidaryti tiesiog nenori“, – graudinosi Danutė.
Moteris ir toliau nesėkmingai varstė medikų kabinetų duris. Gydytojas K.Braziulis raštu tvirtino, kad jokia operacija D.Kapejai nėra būtina, o atvykusi į Vilnių, Santariškių ligoninę, ji nuolat sulaukdavo aiškinimų, kad tik apsimetinėja.
Norėdama įrodyti, kad ji yra adekvati, moteris net tris savaites praleido Santariškių psichiatriniame skyriuje. „Ten man buvo išrašomi psichotropiniai vaistai. Mane norėjo padaryti daržove, tačiau aš negėriau jokių vaistų. Juk problemų turėjau su pirštu, o ne su galva. Jūs neįsivaizduojat, kiek aš ten prisikentėjau ir patyriau“, – guodėsi ji.
Medikai dangsto vieni kitus
Gruodžio 18-ąją dieną ponia Danutė atvyko į Vilnių ir planavo tęsti piršto gydymą. „Apsistojau pas gerą bičiulę Raisą Šarkienę. Santariškėse ji laidavo už mane, padėjo važinėti pas medikus. Tą pačią dieną iškvietėme greitąją pagalbą dėl didžiulių skausmų, tačiau atvykę medikai man nepadėjo. Išraše buvo pateikta, kad man turi būti tęsiamas psichiatrinis gydymas.
Aš manau, kad viskas yra dėl medikų noro vienas kitą dangstyti. Juk aš sutvarkiau ir Sveikatos apsaugos ministerijai pateikiau dokumentus, kad man būtų atlyginta psichologinė ir moralinė žala, kuri įvertinta 200 000 eurų. Varnas varnui akies nekerta, todėl ir medikai nenori vienas kito išduoti, dangsto savus primesdami man neurologines ligas“, – įsitikinusi D.Kapeja.
Dabar skausmai liko tik praeityje. Gruodžio 24-ąją Danutę draugė nuvežė į Respublikinę Kauno ligoninę. Ten jai buvo padaryta rentgeno nuotrauka, atlikti reikiami tyrimai ir skubiai amputuotas rodomasis pirštas.
Kaip ji pati teigia, tą dieną buvo pasiekta kritinė riba. Ją išgelbėjo tik toje ligoninėje dirbę medikai. Buvo kritinė situacija. Moteris nuoširdžiai dėkoja chirurgams Kęstučiui Urbonui ir Barekui Iricianui bei medicinos seselėms Jurgitai Balčiūnienei, Angelei Vaitkuvienei ir Redai Kendzokienei.
Kalčiausiais moteris įvardijo Kauno klinikų medikus, kurie neatsižvelgė į nuolatinius D.Kapejos skundus dėl didžiulių skausmų ir nesuteikė reikalingos pagalbos.
