Veltui. Prezidentė, premjeras, kiti partijos kolegos jau nusisuko nuo sveikatos politikos formuotojos. Nes maža prisikalbėjo, tai dar tapo įtariama pati reikalavusi kyšio. Pastarasis faktas kol kas nėra patvirtintas, taigi gyvendami teisinėje valstybėje turime laikytis nekaltumo prezumpcijos.
Tačiau pirmasis faktas aiškus, prisipažinimas įvyko, „teismas“ vykdomas. Tai, kad ministrė prisikalbėjo toli gražu ne pirmas kartas. Menu dieną, kuomet R.Šalaševičiūtė buvo paskirta eiti ministrės pareigas. Jau pirmojo interviu metu ministrė prisipažino nedaug suprantanti apie sveikatos politikos formavimą ir įgyvendinimo procesus.
Jau tuomet žinojome, kad laukia daug „linksmybių“. Teisingumo dėlei tenka pripažinti, jog per tą laiką kol ministrė sėdėjo Vilniaus gatvėje esančio pastato kabinete, sveikatos politiką ji kažkiek tikrai perprato, bet vargu ar pakankamai.
Kita vertus šis reiškinys Lietuvoje ne naujiena – vidutiniškai sveikatos apsaugos ministras savo poste išbūna maždaug pusantrų metų. Pripažinkite, genijumi per tokį laiką tikrai netapsi. Juolab, jei žmogus iki tol su sveikatos apsauga turėjo bendro tiek pat, kiek žurnalistas su raketų konstravimu.
R.Šalaševičiūtė kritikos sulaukia ne pirmą kartą – tai už ilgas eiles pas gydytojus, tai už neįperkamus vaistus, tai už rūkymą savo darbo kabinete. Vis dėlto vyšnaite ant torto tapo ne kas nors kita, o įsisenėjusi sveikatos apsaugos bėda – kyšiai.
Nežinia, ar ministrė norėjo pasirodyti esanti arčiau „paprasto žmogaus“, ar tą dieną tiesiog jos patarėjai turėjo laisvadienį ir nepatarė politikei garsiai apie savo nuodėmes nepasakoti.
Tačiau problemos esmė ne pati ministrė ir ne jos vokelis gydytojui. Nemeluokime patys sau, vaizduoti esą esame šokiruoti išgirdę apie gydytojams duodamus kyšius, yra mažu mažiausiai absurdiška. Pakelkite rankas tie, kurie nėra apie juos girdėję? Rankų miško nematau. Pakelkite rankas tie, kurie nėra davę. Taip, vieną kitą jau įžiūriu.
Ne, aš nesu nė karto gydytojui davusi kyšio, o ir pas gydytoją esu tokia pat dažna viešnia kaip kai kurie Seimo nariai eiliniame Seimo posėdyje. Tačiau gavusi užduoti išsiaiškinti „stavkes“ gydymo įstaigose, užtrukau maždaug 15 minučių. Viskas taip labai paprasta.
R.Šalaševičiūtės pirmtakas, dabar eurokomisaras Vytenis Povilas Andriukaitis bandė kovoti su kyšiais klijuodamas lipdukus ant medikų durų, siekdamas įteisinti priemokas, bet ir jo pastangos nuėjo veltui. Kaip ir visi ankstesni bandymai, jei tokių iš viso galima įžvelgti.
Ministrė moka už savo žioplumą ir galbūt tai yra teisinga. Kita vertus galėčiau rasti kitų priežasčių kodėl R.Šalaševičiūtė niekada ir neturėjo užimti šio posto. Tačiau tokia buvo partijos valia. Tos pačios, kuri dabar nuo politikės bėga kaip nuo maro.
Visgi ar vieno politiko pasitraukimas išspręs pačią problemos esmę – kyšius? Drįstu sakyti – ne. Dar prieš keletą metu sakiau, kad gyvename šalyje, kur pagrindiniai klausimai – „duoti ar neduoti“. Daug rečiau kyla klausimas „imti ar neimti“. Atsisakyti gi nemandagu ir neapsimoka.
Taigi, duoti ar neduoti – štai kur klausimas. Ieškodami į jį atsakymo nepamirškite, kad duodantys gali būti baudžiami labiau už imančius.
