Žinant kitų Europos šalių patirtį šioje srityje, akivaizdu,
kad, tinkamai pasirengus ir turint visuomenės palaikymą, naujoji
donorystės programa gali padėti gerokai padidinti transplantacijų
skaičių. Ji sutrumpins laukiančių gyvybiškai svarbios
transplantacijos ligonių eiles.
Kad ši programa būtų veiksminga, reikia turėti sklandžiai
veikiančią sistemą ir pasirengusius joje rezultatyviai veikti
specialistus. Todėl į Kauno klinikas iš Barselonos pakviesta
patyrusių ekspertų komanda, kuri pasidalijo per tris dešimtmečius
sukaupta patirtimi diegiant donorystę skatinančius modelius
Ispanijoje bei kitose pasaulio šalyse. Pažymėtina, kad Ispanija
pasaulyje pirmauja pagal transplantacijų skaičių.
Kursų iniciatorius Kauno klinikų Neurochirurgijos
intensyviosios terapijos skyriaus vadovas Tomas Tamošuitis teigia,
kad pirmasis žingsnis, norint pradėti taikyti neplakančios širdies
donorystę, buvo žengtas Seimui priėmus Žmogaus mirties nustatymo ir
kritinių būklių įstatymo pakeitimus, kurie įsigaliojo šių metų
sausį.
Pasak Kauno klinikų atstovės Mildos Dambrauskienės, LSMU
Medicininės simuliacijos centre vykusius kursus vedė Barselonos
donorystės ir transplantacijos instituto atstovai. Kauno klinikose
vykusiuose mokymuose dalyvavo anesteziologijos, intensyviosios
terapijos, širdies, pilvo chirurgijos, nefrologijos, skubiosios
medicinos ir kitų sričių specialistai.
Teorinių paskaitų ir praktinių užsiėmimų metu daug dėmesio
skirta potencialių neplakančios širdies donorų nustatymo,
paruošimo, organų gyvybingumo išsaugojimo procedūroms. Po kursų
patirtimi su kolegomis pasidalinę ispanai pareiškė nuomonę, kad
Kauno klinikos yra pasirengusios pradėti naują etapą Lietuvos
transplantologijos istorijoje.
Neurochirurgijos intensyviosios terapijos skyriaus vadovo
teigimu, per praėjusius metus Kauno klinikose mirė 1500 žmonių ir
tik 50 iš jų – dėl galvos smegenų mirties.
„Visame pasaulyje mažėja mirčių dėl galvos smegenų traumų,
todėl svarbu išnaudoti ir kitas galimybes paruošti donorų organus“,
– teigia gydytojas anesteziologas reanimatologas T. Tamošuitis,
kurio vadovaujamame skyriuje kasmet paruošiama daugiau nei 10
donorų po smegenų mirties.
Įgyvendinant naująjį donorystės modelį, dar svarbesnis tampa
bendradarbiavimas su greitosios medicinos pagalbos tarnyba, kuri
gaivina ne ligoninėje staigios mirties ištiktus pacientus, taip pat
ir su kitais ligoninės padaliniais, kuriuose gali būti
konstatuojama mirtis.
Ispanijoje, pasak šios šalies ekspertų, jau yra daugiau nei 100
tūkstančių žmonių, kuriems persodintas donoro organas. Tad kone
kiekvienas ispanas pažįsta žmogų, kurio gyvenimo kokybė po
transplantacijos pasikeitė, nes nebereikia varginančių gydymo
procedūrų. Artimieji, įvykus mirčiai dėl širdies sustojimo,
sutikimą dėl donorystės duoda gerokai lengviau, nei nustačius
smegenų mirtį, kai atrodo, kad žmogus dar gyvas, širdis tebeplaka,
nors jo smegenys žuvusios ir gyvybę palaiko tik aparatai.
Diegiant naująjį donorystės modelį, Ispanijos kolegos pabrėžė
mokymų reikšmę. Pasak jų, reikia, kad visas ligoninės personalas –
skubios pagalbos, intensyviosios terapijos ir kitų skyrių
gydytojai, slaugos specialistai – suprastų ir palaikytų
neplakančios širdies donorystės idėją, nes sėkmė priklauso nuo
sklandaus visų grandžių komandinio darbo.
Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, vasario 1 dieną
Lietuvoje buvo 172 pacientai, laukiantys inkstų, 10 – plaučių ir 56
– kepenų transplantacijų. Per praėjusius metus Lietuvos gydymo
įstaigose iš viso paruošti 27 multiorganiniai donorai, iš jų 15 –
Kauno klinikose.
„Nors iki dabar galioję gaivinimo algoritmai ir mirties
konstatavimo tvarka nesikeičia, nuo šiol kiekvieno neveiksmingo
gaivinimo pabaigą turi palydėti mintis, – galbūt šis miręs
pacientas gali išgelbėti gyvybę kitiems?“, – esminį medikų mąstymo
ir taktikos pokytį įvardija T. Tamošuitis.
Pastebima, kad Lietuvoje kasmet vis mažiau potencialių donorų
artimųjų prieštarauja donorystei, tačiau gydytojas anesteziologas
reanimatologas įsitikinęs, kad kiekviena šeima turi pasikalbėti bei
išsiaiškinti požiūrį į donorystę. Tuomet sunkią ir netikėtą
artimojo mirties akimirką šeimos nariams būtų lengviau priimti itin
svarbų sprendimą.