Moteris, kurios asmens tapatybė neatskleidžiama, pirmą kartą kreipėsi į medikus prieš 14 metų. Ją priėmęs gydytojas Brunas Waldvogelis prisimena, kad nors pacientė dar nebuvo visiškai akla, dėl patirtos smegenų traumos jos regėjimas vis labiau prastėjo.
Nors akys ir nebuvo patyrusios tiesioginių sužalojimų, pacientė galiausiai visiškai apako. Tiksliau, apako kai kurios jos asmenybės, kurių ji turėjo ne vieną. Tik praėjus ketveriems metams nuo gydymo pradžios, gydytojas liko apstulbęs – moteris skaitė tai, kas parašyta ant žurnalo viršelio.
Tuo metu moteriai buvo pasireiškusi jauno vaikino asmenybė. Stebėdamas šį ypatingą atvejį, gydytojas B. Waldvogelis ir jo kolega psichologas Hansas Strasburgeris ėmė klausti savęs, ar tikrai aklumas šiuo atveju yra fizinė, ar visgi psichologinė problema.
Medikai nusprendė atlikti elektroencefalogramą (smegenų veiklos stebėjimą). Šis tyrimas atskleidė, kad kai moteris ir pasireiškusi asmenybė buvo „akla“, smegenys visai nereagavo į vizualinius dirgiklius. Tačiau, jei asmenybė aklumo neturėjo, rodmenys buvo normalūs.
Galiausiai medikai tyrimą vykdę gydytojai nusprendė, jog aklumas buvo atsakas į patirtą emocinę traumą. Tokiu būdu moters smegenys apsisaugojo nuo to, ką galėjo pamatyti.
Laikui bėgant, moters matančių asmenybių rega tik gerėjo, tačiau buvo apribota laiko. Vos pasikeisdavo pacientės asmenybė, pakisdavo ir jos būklė – iš reginčios tapdavo akla.
Vis dėlto, situacija šiek tiek pagerėjo. Iš septynių nuolat pasireiškiančių asmenybių aklos beliko tik dvi. Gydytojo H. Strasburgerio manymu, šios dvi asmenybės veikia tarsi skydas, apsaugantis nuo sudėtingų išgyvenimų.
„Pastebėjome, kad emociškai sudėtingose situacijose pacientė jaučia didelį norą nematyti to, kas vyksta. Tokiu atveju, pasikeitus reginčiai asmenybei į aklą yra tarsi apsisaugoma nuo sunkių išgyvenimų“, – aiškino psichologas.
