Prašo uždrausti „dumblą“
Prie Kupiškio rajono, Juodpėnų kaimo parduotuvės atsirado skelbimas, kviečiantis nuo velnio lašų priklausančius gyventojus į anoniminių alkoholikų klubo susirinkimą Kupiškyje.
Tai ne šiaip sau kieno nors saviveikla. Juodpėnų kaimo bendruomenė išgarsėjo stojusi į kovą su pigiu ir stipriu – 7,5 procento – alumi plastikiniuose buteliuose. Prašymas uždrausti jo prekybą parduotuvėse bei rajono valdžios atsakymas jau pasiekė ir Seimą.
Bendruomenei vadovaujanti Bronė Tručilauskienė tai žino.
Veikli moteris skundėsi, kad tokia iniciatyva jai kainavo daug nervų ir sveikatos.
Toli gražu ne visi gyventojai patenkinti tokiu pirmininkės žingsniu, be to, moteris nesitikėjo sulaukti šitokio atgarsio.
Jau esame rašę, kad metų pradžioje Kupiškio rajono taryba gavo juodpėniečių raštą, kuriame jie išdėstė girtavimo problemą kaime. Iš 200 žmonių – apie 30 priklausomi nuo alkoholio, dalis geria šeimomis ir nuolat, kenčia vaikai.
Bendruomenė įsitikinusi, kad didžiausią žalą daro pigus ir stiprus alus, vadinamasis dumblas, todėl prašė politikus uždrausti jį pardavinėti rajono kaimuose ir miesteliuose.
Pirmininkė – kaimo bėda?
Praėjo keli mėnesiai nuo to laiko, kai juodpėniečiai ryžosi kreiptis į tarybą. Kokios dabar nuotaikos kaime?
Važiuojame pasikalbėti su gyventojais, išklausyti jų bėdų dėl alkoholio, ypač – dėl stipraus alaus. Deja, prasideda kažkoks nevykęs slapukavimas – pardavėjos nesileidžia ir į kalbas, o dalis kaimiečių prisipažįsta, kad geria stiprų alų, bet nesako pavardžių ir mojuoja rankomis, vos išvydę fotoaparato objektyvą. Kai kurie sutinka fotografuotis tik su sąlyga, kad nebus matomi veidai.
Ne ką geriau ir su negeriančiaisiais alaus – tai jie esą neturi ko pasakyti, tai nenori pyktis su kaimynais.
Už vienos sodybos ūkinio pastato šmėžuoja dvi žmonių figūros. Gal jie kapoja malkas? Bet mašinai įsukus į sodybos keliuką, kieme iškart pasirodo ir vyriškiai.
„Bobučių pletkai“, – sako vyrai, paklausti, ar stiprus alus – Juodpėnų bėda. Esą bet kuris alkoholis aptemdo protą, taip pat kaip ir degtinė. Todėl prašymo riboti stiprų alų jie nepasirašytų.
Prisistatyti sutikęs Artūras Černys sakė, kad geria tik 6 proc. alų, nes tas stiprusis jam net neskanus.
„B.Tručilauskienė nori sau reklamos, parodyti savo valdžią, daugiau nieko. Ji pati – kaimo problema“, – nukerta pavardės nepasakęs kitas vyras.
Alus asocijuojasi su laisve
Pasišnekėti iškart sutikęs Romas Butkus vidury dienos jau šiltutėlis. Vyrui stiprus alus asocijuojasi ne su bloga savijauta, sujauktu protu, o su laisve.
Iš pradžių aiškinęs, kad ant B.Tručilauskienės nė krust neširsta dėl jos idėjos uždrausti stiprų alų, vyras bematant pasitaiso: „Aišku, pykstu. Man šešių procentų alaus nepakanka, jis – tiktai vaikams. Noriu, kad stiprus alus ir toliau būtų pardavinėjamas laisvai, kad būtų laisva Lietuva.“
R.Butkus įsitikinęs, kad šventa vieta tuščia nebūna – alaus bambaliams išnykus iš parduotuvės, prisiveistų visokio plauko vietinių „bobučių“ , jos uždarbiautų savo „taškuose“, o juodpėniečiai esą kaip gėrė, taip ir gers.
„Samagoną pradės gerti. Į verdantį vandenį įpilk cukraus, įdėk mielių – pats gali pasidaryti brogos. Kibirui vandens keli cukraus kilogramai – ir stiprumo bus kokie dešimt procentų“, – korespondentę gaminti raugą mokė R.Butkus.
Senais laikais miške tokią „brogą“ bidonais varydavę – ir niekas nepagaudavęs.
Su motina gyvenantis vyriškis negauna jokių išmokų, bet turi miško, traktorių, dirba žemę. Be to, prižiūri mamą. Per mėnesį jis geriantis apie savaitę – vyrui tai neatrodo daug. Tačiau degtinės įpirkti nesvajoja, nes nusipirkus butelį nebebus iš ko valgyti.
„Tegu alus būna“, – nusprendžia vyras.
Prašymą laiko didžiausia nesąmone
Kaimo gatvelės – tuščios, tik du žmonės tame pačiame parduotuvės pastate rymo žvelgdami pro langą. Tikriausiai laukia autobuso ir važiuos į kapines, nes ant palangės padėta žvakė.
Abudu – prisistatyti nesutikęs vyras ir moteris, vardu Birutė, tvirtina problemos dėl alkoholio nematantys, o prašymas uždrausti stiprų alų – didžiausia nesąmonė.
Neva nei kas pasigėręs muša sugyventines, drauges, žmonas, motinas, nei žudosi. Viskas abiem gerai, stiprus alus gražiam gyvenimui netrukdo.
„Išgeria keli, bet ir kituose kaimuose – tas pat“, – gūžteli pečiais.
Birutė kalba, kad jeigu kaimas būtų taip nusigėręs, kaip nuskambėjo rajone ir šalyje per B.Tručilauskienę, tai besivartančių girtuoklių būtų pilnos gatvės.
Tai tiesa – ant kelio niekas nesivarto.
Be to, jei stiprų alų drausti, tai visur, nes užsigeidusieji praskalauti gerklę bet kada palėks iki kitų kaimų ar Kupiškio. Juk automobilis – kas antrame kieme.
Pasirašyti kreipimosi į tarybą vyro niekas neprašė. Tik jis ir nebūtų pasirašęs, nes užėjus blogai nuotaikai nusiperka kaip tik to – stipraus – alaus.
Negirtas, bet neprognozuojamas
Besišnekučiuojant į parduotuvę dviračiu atrieda stotingas vyras darbo kombinezonu. Persimetęs viena kita fraze nuskuta į parduotuvę ir grįžta su glėbiu pirkinių.
Tai maisto produktai, saldaus gėrimo butelis ir jokio alkoholio – nei silpno, nei vidutinio, nei stipraus. Tačiau korespondentės paprašytas parodyti, ką pirko, vyras staiga persimaino, supyksta.
„Kas jūs tokia, kad turėčiau rodyti? Palauk, tuoj aš tau parodysiu“, – ir ima grabaliotis apie kelnes.
Matyt, neradęs nieko tokio, kuo galėtų prieš žmones pasigirti, vėl sėda ant savo dviračio ir numina kažką vis burbuliuodamas.
Birutė ir jos bičiulis tik ranka numoja, esą šio vyriškio neverta kalbinti, su juo sunku bet kam susikalbėti.
Še tau, boba, devintinės – alaus mėgėjai ir kalbasi, ir pokštauja, o šitas, nors negirtas, bet neprognozuojamas.
Žmogus svarbiau nei verslas
Prie vienos sodybos šulinio pakalbintas simpatingas vyras iš karto atsisako bendrauti šia tema. Esą su niekuo nenori pyktis. Kodėl tai sukeltų kaimynų nepasitenkinimą, neaiškina, bet siunčia ieškoti pasirašiusiųjų prašymą. Ir atsitik tu man taip, kad B.Tručilauskienė kaip tik tą dieną kažkur išvyko.
Užtat į savo namus pakviečia priešais parduotuvę gyvenanti juodpėnietė. Ji stebisi, kodėl vis kalbama, kad žmonės geria, nes neturi darbo.
„Paklauskite ūkininkų: jei žmogus sąžiningai dirbs, netinginiaus, jie mielai priims į darbą. Bet tokių, kurie tik valandas atbūna, niekam, žinoma, nereikia“, – kalba šeimininkė.
Jai gaila vaikus auginančių šeimų – patys nuo mažumės nematę nieko gero, nemoka pasirūpinti atžalomis.
Tačiau valstybė irgi turinti kažkaip nuo alkoholio apsaugoti jaunus žmones. Galbūt kelti kainas.
Kaimiečiai prigąsdinti, kad uždraudus stiprų alų parduotuvė neva neišsilaikys.
Bet moters manymu, jeigu dėl to ir žlugs verslas, tai lai žlunga, nes žmogus esąs brangesnis.
Be to, be duonos žmonės tikrai neliktų, produktų pristatytų mikroautobusas. Tik greičiausiai jis atvežtų ir to paties stipraus alaus.
„Girtuokliai turi savo bendruomenę, jie draugiški. Vienas turi pinigų – kitus vaišina. Vėliau tas kitas prie bambalio bičiulius kviečia“, – dėsto šeimininkė.
Taip susidaro užburtas ratas, ir vaikšto per dienas apspangę.
Priemaišos iškreipia psichiką
Į svečius pas Oną Laurenčikienę užsukame atsitiktinai, bet pataikome į dešimtuką – šiuose namuose miglos į akis niekas nepučia. Už mandagių frazių nesislapsto nei moteris, nei pokalbį išgirdęs jos sūnus.
Juodpėnietė įsitikinusi, kad stiprus alus turi kažkokių priemaišų, kurios žmogų daro nuo jo priklausomą ir iškreipia psichiką.
Juk išgėrus alkoholio dažniausiai pralinksmėjama, bet nuo šito žmonės darosi pikti ir agresyvūs.
O.Laurenčikienė sako, kad neprašo drausti pardavinėti silpnesnio alaus, tik nori, kad neliktų 7,5 proc. stiprumo vadinamojo dumblo.
Jai pikta, kad šitai bjaurasčiai pinigus išleidžia socialiai remtini kaimiečiai – esą tegu ne iš pašalpų girtauja, o eina užsidirbti, juk galvas, rankas turi.
Bijo pradėti nuo nulio
Tai išgirdęs, iš kito kambario ateina įkaušęs O.Laurenčikienės maždaug 50 metų sūnus ir ima piktintis, kad korespondentė šnekina ne tuos žmones, su kuriais derėtų aptarinėti alkoholizmo temą. Mat jo motinai nereikia jokio – nei 6 procentų, nei 4 procentų alaus, tai koks jai skirtumas?
Vyro įsitikinimu, didžiausia kaimo problema – nedarbas.
„Kokią problemą sprendžiate? Gal pradėkime nuo to – kodėl aš ne darbe“, – siūlo vyras.
Motinai papriekaištavus, kad jis darbe ir turėtų būti, klausia, tai ar už 5 eurus verta dirbti visą dieną?
O.Laurenčikienė tikina, kad galima važiuoti į Panevėžį, Kupiškį ir ten susirasti darbo, išsinuomoti butą ir pradėti gyventi blaiviai.
„Lengva tau, mama, sakyti: važiuok. Vilniuje darbo tikrai gaučiau, esu santechnikas. Bet kur butas pradžiai – ar geležinkelio stotyje gyventi?“ – savo baimes pradėti gyvenimą nuo nulio išsako vyras.
Motina nenori to girdėti. Jos galva, norint su darbdaviu galima susitarti: jei ieškosi – rasi.
„Ar tu esi tai bandžiusi? Per visą gyvenimą iš savo gryčios nebuvai išėjusi“, – motinos priekaištus atremia sūnus.
Paskutinė viltis priversti atsipeikėti
„Nebus stipraus alaus, pirksime po du butelius silpnesnio. Samagoną kai kas pradės varyti. B.Tručilauskienė čia viską užvedė. Jūs tik pagalvokite – taigi uždraudus alų parduotuvės nebebus!“ – piktinasi vyras.
Jo manymu, valstybę iš didžiausių mokesčių išlaiko kaip tik alkoholio gamintojai, todėl tokia kova – beviltiška.
Motinos iš kambario varomas sūnus pasižada: jeigu kaimo bendruomenė laimės ir „dumblas“ bus uždraustas, jis aktyvistams pastatysiantis paminklą. Vyras įsitikinęs, kad kovą reikėjo pradėti nuo anoniminių alkoholikų susirinkimų, o ne alaus draudimų.
Sūnui išėjus, O.Laurenčikienė sako, kad galbūt jam išties pagelbėtų šie susirinkimai, nes visa kita išbandyta.
Motina prašė sūnų nebegerti, mokė, patarinėjo, barė, priekaištavo, verkė, grasino, pyko... Nepadėjo ir tikrai šaunios žmonos maldavimai. Beliko viena – priversti pasirūpinti pačiam savimi.
Jeigu jis dar kartą girtas namuose triukšmaus, O.Laurenčikienės iškviesta policija sūnų iškeldins iš namų.
Kur tuomet dėsis – nežinia, bet galbūt tai priversią jį atsipeikėti.
Malkų skaldytojams neleido gerti
O.Laurenčikienė pripažįsta, kad kaimiečiai girtuoklius bando išnaudoti, už darbą nuperka kelis bambalius stipraus alaus – ir viso gero.
Ji pati už malkų skaldymą dviem juodpėniečiams sumokėjo 75 eurus.
„Bet iškėliau sąlygą – duosiu valgyti, padarysiu gaivos, tik kol man darbuosis – jokio alkoholio. Ir įspėjau, kad tikrinsiu“, – dėstė moteris.
Talkininkams beskaldant malkas paštininkė vienam atnešė pensiją. Tuomet O.Laurenčikienė paprašė leisti pinigus palaikyti jai, o darbą baigus pažadėjo visą sumą atiduoti. Taip sutarė, taip ir padarė.
„Sakiau jiems: kokie šaunūs buvote vaikai, ne chuliganai, o kuo pavirtote? Ar širdis nesuplazda, kad gyvenimą pragėrėte?“ – klausė ji malkų skaldytojų.
Bet viena iš tų skaldytojų, anksčiau korespondentų paklausta, ar neketina užsikoduoti, atšovė, kad jos kodas – septyni su puse, suprask, stiprus alus.
Nebelanko blogos mintys
Kelyje dviračiu važiuojanti gretimo kaimo gyventoja tikino, kad Juodpėnuose kažkodėl nuo seno daugiau geriama negu kitur, tačiau stipraus alaus draudimas, jos nuomone, – ne išeitis.
Moteris savo pavyzdžiu galinti įrodyti, kad tik nuo paties žmogaus priklauso, kaip jam gyventi.
Kaimietė prisipažįsta, kad pati gėrė, kol buvo gyvas sugyventinis.
„Jis buvo kurstytojas. Būdavo, rytą atsigauname, ateina pavakarys, jis gerti parneša, o kitą rytą – vėl pagirios“, – atvirai kalbėjo moteris.
Tik po sugyventinio mirties, jau treti metai, moteriškė nebegeria. Jai nereikėjo jokių kodavimų ir gydymų. Dabar alus ir nebetraukia, vyno taurę išgerianti tik per šventes.
Moteris prisimena, kad kurį laiką kamuodavo nepaaiškinamas baimės jausmas, lankydavo blogos mintys. Dabar to nebėra, tik nuobodu vienai – daržas, televizorius ir knyga.
Tačiau potraukio rūkyti atsisakyti ji nepajėgia, per dieną surūko po 12 cigarečių.
„Sudėtinga kovoti su priklausomybe. Bet ką jau čia, baigiu 70 metų, tuoj ant kalnelio eisiu“, – kalbėjo moteris.
Kaimietė sakė pažįstanti dar vieną, už ją keliolika metų jaunesnę moterį, kuri gerti metė prieš 5 metus.
Ligoninės filialo nesulauks
Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas sakė, kad neįmanoma uždrausti kurios nors alkoholio rūšies viename kaime ar rajone, nes patiems teks keliauti į teismus.
Jo manymu, Juodpėnuose uždraudus stiprų alų, parduotuvė greičiausiai būtų uždaryta. O girtuokliai nuo jo priklausomi, tuomet ir vėl kiltų abiejų pusių nepatenkintųjų banga.
„Gal bendruomenė šį prašymą spontaniškai, nesuprasdami parašė“, – svarstė meras.
Rajono taryba šios bėdos negalinti išspręsti, nes susipina verslo ir kaimo žmonių interesai, poreikiai, įstatymai, žmogaus teisės...
D.Bardausko sudaryta darbo grupė surašė 8 rekomendacijas, kaip kovoti su alkoholiu, ir, kaip ir bendruomenė, išsiuntė į Seimą.
Kupiškėnai siūlo sumažinti girtaujantiems gyventojams socialines pašalpas, didinti akcizą stipresniam nei 6 proc. etilo alkoholiui, keisti teisės aktus dėl licencijų terminų, išduoti jas tik gavus parapijos, seniūnijos, bendruomenės sutikimus, gydyti nuo alkoholizmo priverstinai.
Taip pat jie rekomenduoja bendruomenėms švęsti be alkoholio, mokyti moksleivius sveikai gyventi.
Paklaustas, ką realiai nuveikė per šį laikotarpį, D.Bardauskas sakė kalbėjęsis su Panevėžio priklausomybės ligų centru, kad Kupiškyje steigtų jo filialą, bet kelias – ilgas. Meras abejoja, ar bus kada nors ryžtasi įteisinti priverstinį gydymą.
