Posėdžio metu buvo pritarta komiteto narių D. Mikutienės ir A. Matulo pasiūlymui atsisakyti įstatymo projekto 2 straipsniu siūlomos įstatymo 152 straipsnio 13 dalies, kuria siūloma įtvirtinti prievolę asmens sveikatos priežiūros įstaigos steigėjui (dalininkui) taikyti gydymo įstaigai proporcingo poveikio priemones, o teritorinei ligonių kasai – sumažinti iš PSDF biudžeto lėšų apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų skaičių, jeigu asmens sveikatos priežiūros įstaiga nepasiekia įstatymo projektu siūlomų įstaigos veiklos finansinių ir (ar) veiklos rezultatų vertinimo rodiklių reikšmių.
Siūlymą pateikusių komiteto narių nuomone, iš įstatymo projekto nuostatų nėra aišku, kokios proporcingo poveikio priemonės turimos galvoje, tačiau komiteto pasitarimuose buvo diskutuojama, kad tai galėtų būti Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai ar Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje visuotiniam dalininkų susirinkimui priskirti sprendimai. Manytina, kad šias priemones minėti subjektai gali taikyti vadovaudamiesi minėtų įstatymų nuostatomis, todėl šiame įstatyme jų įtvirtinimas vertintinas kaip perteklinis.
Be proporcingo poveikio priemonių taikymo teritorinė ligonių kasa privalėtų mažinti gydymo įstaigoms finansavimą, skirtą pacientų asmens sveikatos priežiūrai apmokėti. Abejotina, ar toks įstaigų „dvigubas baudimas“ yra proporcingas siekiamiems tikslams. Posėdžio metu akcentuota, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti svarbiausias yra skatinantis, motyvuojantis ir besankcijinis principas.
Pacientų srautai gydymo įstaigose didėja sparčiau negu auga finansavimas, o sveikatos priežiūros paslaugos, suteiktos viršijant teritorinių ligonių kasų ir gydymo įstaigų sutartyse nustatytą paslaugų skaičių, neapmokamos arba tik iš dalies apmokamos, tad papildomas sveikatos priežiūros įstaigų baudimas tik dar labiau pablogintų asmens sveikatos priežiūros įstaigų padėtį.
Įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje siūloma įtvirtinti imperatyvią nuostatą, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga neturi teisės atsisakyti suteikti asmens sveikatos priežiūros paslaugą, dėl kurios apmokėjimo iš PSDF biudžeto ji yra sudariusi sutartį su teritorine ligonių kasa.
Įgyvendinant šią nuostatą, gali susidaryti tokios situacijos, kai įstaigos, viršijusios sutartyse su teritorinėmis ligonių kasomis nustatytą suteikti paslaugų skaičių ir finansavimo sumas, sveikatos priežiūros paslaugas privalės teikti neatlygintinai. Šis reikalavimas (negalėjimas atsisakyti teikti paslaugos) negali būti absoliutus.
Atsižvelgiant į šiuos argumentus, posėdyje taip pat buvo pritarta komiteto narių D. Mikutienės ir A. Matulo pasiūlymui pakeisti 153 straipsnio 2 dalį, ją papildant nuostata, kad suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, įskaitant ir asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios suteikiamos viršijant teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų pasirašytose sutartyse numatytas paslaugų finansavimo sumas, įstaigoms pilnai apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Šio įstatymo projekto svarstymas bus tęsiamas kito komiteto posėdžio metu.
