Nutarta daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui apie odontologinės pagalbos teikimo tvarką viešosiose ir privačiose gydymo įstaigose, apie burnos sveikatą, mitybos koregavimą ir kitas galimybes nuo pat vaikystės išsaugoti sveikus dantis.
Pasitarime dalyvavę odontologinę sveikatos priežiūros politiką Lietuvoje formuojantys ir įgyvendinantys specialistai pristatė situaciją Lietuvoje, šios srities pasiekimus ir ateities perspektyvas. Pabrėžta, kad odontologinės sveikatos priežiūros šalyje infrastruktūra yra pakankamai gerai išvystyta, gydymas remiasi naujausiomis technologijomis, naudojamos aukštos kokybės standartus atitinkančios medžiagos ir aparatūra, specialistams sudarytos sąlygos nuolat tobulinti kvalifikaciją.
Vienam šalies gyventojui tenkantis odontologų ir kitų šios srities specialistų skaičius yra didesnis, nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Kainos valstybinėse odontologijos paslaugas teikiančios įstaigose nustatomos vadovaujantis Lietuvos sveikatos sistemos įstatymu ir yra žymiai mažesnės, nei kitose Europos šalyse.
„Problemos dėl kainų už dantų gydymą dažniausiai kyla iš nežinojimo, – pabrėžė sveikatos apsaugos viceministrė Jadvyga Zinkevičiūtė. – Informacija apie mokėjimą už paslaugas yra visada pasiekiama Valstybinėje ligonių kasoje, Jūsų teritorinėje ligonių kasoje ar Sveikatos apsaugos ministerijoje, net LR Odontologų rūmuose.
Išstudijuokime ją, pasitarkime su specialistais ir, realiai įvertindami visas galimybes, tik po to atsakingai rinkimės gydymo įstaigą, kurioje pirmiausia pacientas privalo iš anksto susipažinti su paslaugų kainomis“. Pasak viceministrės, Privalomuoju sveikatos draudimu apdrausti pacientai, kuriems reikia odontologinio gydymo, neretai iš karto kreipiasi į privačias gydymo įstaigas ir išreiškia ministerijai pretenzijas dėl ten siūlomų didelių kainų už jų dantų gydymą.
Pirmiausiai žinotina, kad nemokamos, o tiksliau – ligonių kasų apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis – sveikatos priežiūros, taip pat ir odontologo, paslaugos gali būti teikiamos tik privalomuoju sveikatos draudimu draustiems asmenims.
Kreiptis reikia į gydymo įstaigą, prie kurios asmuo yra prisirašęs, ir susižinoti, kur galima gauti ligonių kasos apmokamas odontologo paslaugas. Gydantis dantis iš tiesų už kai ką reikia mokėti: pavyzdžiui, už plombines ar kitas odontologines medžiagas, vienkartines priemones. Taigi, ligonių kasa sumoka už gydytojo darbą, o pacientas sumoka už dantims gydyti sunaudotas medžiagas ir vienkartines priemones.
Paprastai pirminio lygio odontologo paslaugos, kaip ir šeimos gydytojo paslaugos, teikiamos toje pačioje įstaigoje. Jei įstaigoje odontologo nėra, ji turi informuoti, koks odontologijos kabinetas ir kur teikia nemokamas odontologines paslaugas prirašytiems toje įstaigoje asmenims.
Jei paciento gydymui reikia aukštesnio lygio odontologijos paslaugų, jis turėtų iš savo odontologo gauti siuntimą, su kurio antrinio ir tretinio lygio gydymo įstaigose pacientas irgi mokės tik už dantims gydyti sunaudotas medžiagas ir vienkartines priemones.
Lietuvoje atliekami tyrimai rodo, gyventojai daugiau dėmesio turėtų skirti savo burnos sveikatai, nepaisant to, kad patvirtinta nacionalinė burnos sveikatos programa, kurioje numatytos veiksmingos ir kompleksinės prevencinės priemonės sumažinsiančios šalies gyventojų burnos ligų paplitimą.
