ŽIV – kaip loterija. Lietuvoje dar gyva moteris, kurios ligos istorija buvo pažymėta antru numeriu, nes ji buvo antra pacientė šalyje, kuriai buvo nustatyta ŽIV infekcija.
Tačiau tuo pačiu metu gydytų pacientų nėra daug. Bendravimas su tokiai ligoniais – daug kam vis dar iššūkis.
Plautis rankas ar – ne, kai sveikiniesi su užkrėstu ŽIV žmogumi? Ar apie ŽIV prisipažinti partneriui, su kuriuo myliesi? Kaip grįžus namo iš kelionės po Afriką papasakoti žmonai apie uoste aptiktą barą, kur koka kolos butelis ir prostitutė kainuoja labai pigiai?
Ką pasakyti kaimo moteriai, kurios partneris grįžo iš Alytaus kalėjimo ir apkrėtė ją ŽIV?
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius profesorius Saulius Čaplinskas ne veltui pasakojo aktorei Girmantei Vaitkutei, Vaidui Baumilai, Jeronimui Miliui, Dominykui Vaitiekūnui, Tomui Legenzovui, Kristinai Radžiukynaitei ir kitiems atlikėjams apie tai, kaip jaučiasi AIDS sergantis žmogus.
Sergančiųjų ŽIV ir AIDS vaidmenis miuzikle „Rent“ kuriantys aktoriai domėjosi apie šių žmonių patirtį, nusivylimus ir skausmą, kai tenka daug ką slėpti nuo savo šeimos artimųjų.
Seksas, homoseksualumas, narkotikai, mirtis – visos šios temos susijusios su ŽIV ir AIDS, o atsakymų tenka ieškoti ne tik medikams, bet ir tiems žmonėms, kurie formuoja visuomeninę nuomonę.
Rašydamas disertaciją apie AIDS S.Čaplinskas žinojo, kad jo mokslinis darbas – vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje lietė šią temą.
Iki šiol profesorius prisimena vieną pacientą, tai buvo gerai visuomenėje žinomas žmogus:
„Bendraujant su juo man vis kildavo noras nusiplauti rankas. Dar ima juokas tai prisiminus, bet taip man buvo“, – prisipažino jis.
Tuo metu galiojo tokia nerašyta taisyklė – sutikęs AIDS sergantį žmogų gydytojas privalo ištiesti jam ranką, taip pat ir atsisveikindamas su juo. Toks gydytojo elgesys turėjo parodyti, kad jis nesišalina paciento, net užjaučia jį.
– Ar ŽIV jau sustabdytas? Kokia tikėtina vidurinė gyvenimo trukmė, jei sergama ŽIV? – teiravosi S.Čaplinsko aktoriai, kuriantys miuziklą apie šią ligą.
– Dabar daug kas pasikeitė – laiku nustačius ir skyrus vaistus nuo ŽIV, gali niekas neįtarti, kad žmogus serga ŽIV. Nesigydant mirtis gali ištikti praėjus keliems metams nuo tada, kai prasidėjo liga. Tačiau ŽIV užsikrėtimas dar nėra liga.
Dėl ŽIV infekcijos žmogaus vidutinė gyvenimo trukmė sumažėja vos vieneriais metais. Tačiau būtina laikytis vieno reikalavimo – laiku nustatyti ŽIV ir pradėti gydymą.
ŽIV infekcija – gerai gydoma liga, bet vaistus būtina vartoti iki paskutinės dienos.
Prisimenu vieną ligonį, tai buvo lietuvis, kuris per dieną gerdavo 19 tablečių, buvo ir tokių, kurie per dieną vartodavo 28 tabletes. Kai farmacininkai išmoko derinti kelias veikliąsias medžiagas, tablečių skaičius sumažėjo.
- Ar ŽIV visada išsivysto į AIDS?
Praėjus 72 valandoms nuo užsikrėtimo ŽIV, žmogus gali šiuo virusu užkrėsti kitą asmenį, pats to nežinodamas.
Kaip greitai išsivystys šis procesas, priklausys nuo to, koks žmogaus organizmo atsparumas, ar yra gretutinių ligų ir kitų veiksnių.
- Ar girdėjote apie tai, kad žmonės stengiasi pasveikti nuo ŽIV, bandydami užkrėsti kitus? Lenkijoje netgi buvo toks atvejis, kai paprašęs politinio prieglobsčio išeivis iš Afrikos apkrėtė ŽIV daug Varšuvos studenčių?
– ŽIV tema yra apaugusi įvairiais mitais. Afrikoje iki šiol vyrauja mitas, kad norėdamas pasveikti vyras turi permiegoti su nekalta mergina. Tai – prietarai, afrikiečiai nesisaugo intymių santykių metu.
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad ŽIV serga kokie nors asocialūs žmonės, narkomanai. Ši liga gali suluošinti ir normalių žmonių gyvenimą.
Neseniai buvau sutikęs vieną kolegę Rygoje, mes daug metų nesimatėme, iš AIDS centro ji pasitraukė į grožio industriją. Ji negalėjo rasti ramybės, nes du buvę jos pacientai nusižudė, viena jų, rodos, buvo slaugytoja.
Lietuvoje tokių nelaimingų atvejų nepasitaikė.
- Ką jaučia sergantieji? Kodėl jiems psichologiškai sunku?
– Pateiksiu pavyzdžių. Vienas ligonis manęs klausdavo, kaip jam pasakyti savo sūnui apie tai, kad serga ŽIV. Žmonai jis jau buvo atskleidęs tiesą, ji buvo medikė, lytinių santykių su ja jis seniai neturėjo, todėl nebuvo pavojaus, kad moteris užsikrės.
Vyras vis nesiryžo prisipažinti savo suaugusiam sūnui. Bet atsitiko taip, kad sūnus sužinojo apie savo tėvo ligą. Jis negalėjo atleisti savo tėvui dėl homoseksualumo.
Skaudžiausia sūnui buvo tai, kad jo tėvas turėjo reikalų su vyrais, o ne tai, kad jis serga AIDS. Iki pat mirties sūnus taip ir neatleido savo tėvui.
Kitas pavyzdys – vienas paciento tėvas prašydavo mano patarimo, mes susitikdavome vakare patamsyje, gatvėje, kad niekas nematytų. Kai pirmą kartą susitikome, jo klausimas buvo toks: „Ką man dabar daryti? Ar turiu sūnų nušluoti nuo žemės paviršiaus?“
Šie pavyzdžiai rodo, kaip prieš kelis dešimtmečius Lietuvos visuomenę kaustė ŽIV ir AIDS baimė. Tačiau ji niekur nedingo, yra žmonių, nesugebančių iki šiol jos atsikratyti.
- Gal tai susiję su tuo, kad tais laikais nebuvo efektyvių vaistų?
ŽIV neišgydoma, nes vaistai gali tik pristabdyti šią ligą. Tačiau labai svarbu juos tinkamai vartoti. Naujos kartos medikamentus reikia gerti dukart per dieną. Bet tai labai didelis darbas.
Jei bent triskart per mėnesį ligonis užmirš išgerti antivirusinių vaistų, didelė tikimybė, kad jie nebeveiks. Todėl reikės kitos medikamentų kombinacijos.
- O kaip bus ateityje?
– Pagal dabartinį medicinos išsivystymo lygį – ŽIV neišgydomas. Bet ateityje gali įvykti įvairių stebuklų. Pavyzdžiui, šiuo metu hepatitas C yra pirma virusinė išgydoma liga.
Kovojant su ŽIV infekcija, svarbu neperlenkti lazdos. Pasaulis darosi vis labiau pragmatiškas, o tai gali pražudyti.
Bėda ta, kad pasaulyje didėja antivirusinių vaistų nuo ŽIV vartojimas.
Yra žinoma, kad pirmąsias dvi paras pavojingas virusas dar nespėja įsitvirtinti organizme. Jeigu kas nors nukentėjo nuo ŽIV užsikrėtusio asmens, yra skiriami vaistai.
Gydymo kursas – maždaug du mėnesiai, tikimybė užsikrėsti lieka minimali, net jeigu į sveiko žmogauus kūną pateko ŽIV sergančiojo biologinių skysčių. Apie šį metodą reikia žinoti.
Vakaruose populiarus dar vienas metodas. Yra žinoma, kad ruošdamiesi į gėjų barą, kai kurie asmenys stengiasi pasiruošti virusui – tą akimirką, kai jis įsiskverbs į baro lankytojo organizmą vaistai jį užblokuos.
Bėda ta, kad Norvegijoje, Prancūzijoje siūloma už tokią apsaugą mokėti iš mokesčių mokėtojų kišenės, nors apsaugai pakaktų prezervatyvų, kurie yra pigūs.
Mes galime atsidurti aklavietėje – antivirusiniai vaistai nepadės išvengti nepageidaujamo nėštumo, kitų lytiškai plintančių ligų. Dėl tokios profilaktikos gali vystytis atsparumas vaistams nuo ŽIV.
– Ką daryti?
– Negalime smerkti žmogaus už tai, kad susirgo ŽIV, bet gal galime pasakyti jam, kad privalo pats apsisaugoti.
Jei teisme įrodysime, kad žmogus sąmoningai užkrėtė kitą asmenį ŽIV, galbūt palengvės aukai. Bet būtų nesąmonė rinkti parašus iš visų infekuotų asmenų, kad jie išsižadėjo intymių santykių.
Nebus gerai. Žmogaus teisė turėti intymių santykių, todėl jis gali netgi neįspėti savo partnerio apie tai, kad serga ŽIV.
- Kiek homoseksualių asmenų Lietuvoje užsikrečia ŽIV?
– Iš visų registruotų pacientų maždaug 15 proc. prisipažino, kad užsikrėtė homoseksualių santykių metu, dar 15 proc. – nežinojo, kokiu būdu pateko užkratas.
Kaimyninėse valstybėse yra kur kas daugiau užsikrėtusių ŽIV homoseksualių asmenų nei Lietuvoje. Esame atlikę du įdomius tyrimus, kuriuose apklausėme vyrus, turinčius lytinių santykių su vyrais.
Nevartojome sąvokos gėjus, nes kai kurie vyrai nemėgsta tokio žodžio, jie gali būti biseksualūs arba turėti atsitiktinių lytinių santykių su vyrais.
Paaiškėjo, kad Lietuvoje gėjai mažiau kenčia nuo ŽIV nei Europoje, bet daug daugiau geria alkoholio.
- Lietuvoje daugiau kaip 60 proc. užsikrėtusiųjų ŽIV yra narkomanai, kurie švirkščiasi į venas. Kokia ateityje bus tendencija?
– Vis dažniau ŽIV bus užsikrečiama lytinių santykių metu. Taip atsitiks dėl to, kad vis daugiau žmonių nukentės nuo partnerių, priklausančių rizikos grupėms, pavyzdžiui, narkomanų, gėjų ir prostitučių.
Yra moterų, kurios užsikrečia ŽIV gyvendamos kaime. Infekcijos šaltinis – partneris, kuris grįžo iš Alytaus kalėjimo.
- Kokia tikimybė užsikrėsti ŽIV?
– Homoseksualių santykių metu toks pavojus gresia vienam iš dešimties, o heteroseksualių – vienam iš 100. Tačiau ne viską lemia matematika.
Mes žinome apie penkis Lietuvos jūreivius, kurie dirbo tame pačiame laive, plaukė vienu reisu.
Apsilankymas viename Afrikos uoste jiems buvo labai pigus, bet jie už tai brangiai sumokėjo. Vos 5 JAV dolerius kainavo koka kolos butelis ir prostitutės paslaugos, o degtinę jie atsinešė patys.
Grįžę namo visi penki jūreiviai parsivežė ŽIV.
- Kodėl ŽIV viruso niekas dar neįveikė?
– Galbūt šiuo virusu užsikrėtė koks nors Afrikos medžiotojas, lupęs beždžionei kailį. Šis virusas peršoko rūšinį barjerą – beždžionių organizme tūnojęs užkratas su krauju pateko žmonėms. Žemės pusrutulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų atsparus ŽIV virusui.
Jis pradeda veikti pamažu. Užsikrėtus ŽIV gali praeiti 8-10 metų, kol nusilpsta imunitetas ir prasideda AIDS.
Tačiau nėra taip, kad žmogus pasitašė seilėmis, prisilietė prie kito ir jau užsikrėtė. Daug ką lemia ir kiti atsitiktiniai veiksniai.
Tyrimai rodo, kad taisyklingai naudojant prezervatyvą beveik nėra jokių galimybių užsikrėsti.
- Koks procentas užsikrėtusiųjų ateina pas jus, o vėliau nebegrįžta?
– Maždaug 10-20 proc. nesigydo, tarp jų didelė dalis narkomanų. Yra nemažai pacientų, apie kuriuos galiu pasakyti, ar jie kalėjime, ar – laisvėje. Kalinti jų tyrimų rodikliai būna kur kas geresni nei gyvenant laisvėje.
Mūsų sveikata net 50 proc. priklauso nuo gyvenimo būdo, 20 proc. – nuo genetikos, o tai reiškia ir nuo mūsų protėvių, 20 proc. – nuo aplinkos, kurios negalime pakeisti, ir vos 10 proc. – nuo medicinos.
