Šviesi donorystės idėja skęsta tamsos ir mitų liūne

Treti bijo, kad, nepaisant jų valios, vis tiek bus klausiama artimųjų nuomonės, kurie gali uždrausti panaudoti velionio organus ar jų audinius.

Dauguma organų donorystę palaikančių asmenų – jaunimas bei dailiosios lyties atstovės. Žmogaus audinių ląstelių ir organų donorų bei recipientų registro duomenimis, šios dvi grupės dominuoja ir tarp registruotų donorų. Be to, matomas pastovus jų skaičiaus augimas.

Šių metų rugpjūčio 1 d. Lietuvoje donoro kortelę turėjo 22 684 asmenys. Net 65 proc. šio skaičiaus sudarė moterys. Taip pat, daugiau nei pusė – beveik 13,000 asmenų – jauni, 18-30 metų asmenys.

Nuo 2000-ųjų iki 2011 metų donoro kortelę buvo užpildę beveik 14 000 žmonių. Taigi, per pastaruosius penkerius metus pritarimą organų donorystei išreiškė apie 8 500 žmonių.

Tačiau neretai kyla klausimas, ką daryti, kai žuvusiojo artimieji paprieštarauja organų donorystei, nors pastarasis yra nusprendęs juos atiduoti transplantacijai? Ar derėtų aklai klausyti įstatymo, ar, vis dėlto, veikia ir „žmogiškasis faktorius“, t. y. nenoras dar labiau skaudinti gedinčios šeimos?

Portalo lrytas.lt atlikta apklausa parodė, kad atsitiktinės mirties atveju turėtų būti vykdoma dokumentuose patvirtinta valia.

„Palaikau donorystę, nes po mirties mano kūno vis tiek nebeprireiks, o tai, kad organų panaudojimas gali išgelbėti kito asmens gyvybę ar pagerinti jo gyvenimo kokybę – tik dar vienas teigiamas aspektas.

Jeigu donorystė yra įmanoma, manau, organai turėtų būti transplantuoti. Nėra prasmės saugoti mirusio žmogaus kūno – žemėje organai vis tiek supus arba bus kremuoti. Bet kokiu atveju jų nebeliks, tad kodėl gi nesuteikus kitam progos?“ – klausė Gertrūda Petuchauskaitė, 22 m.

Gertrūdai pritarė ir jos bendraamžis Laurynas Matonis, tikinantis, kad kalbant apie donorystę, įstatymas turėtų būti aukščiau „žmogiškojo faktoriaus“.

„Organų donorystė yra visiškai logiškas ir, atrodo, savaime suprantamas sprendimas. Jeigu nutiko nelaimė ir žmogaus gyvybė užgeso, tačiau tam tikri jo organai vis dar funkcionuoja ir gali išgelbėti gyvybę kitam, transplantacija turėtų būti įgyvendinta. Negaliu sugalvoti jokių argumentų, kurie galėtų ją paneigti.

Taip pat nemanau, kad velionio šeima turi teisę drausti donorystę. Patarti, be abejo, gali, tačiau ne drausti, nes sprendimą priimantis asmuo turi būti pilnametis. Vadinasi, pakankamai subrendęs ir suprantantis savo veiksmus. Dėl šios priežasties neturėtų būti keičiama ir mirusiojo valia.“

Panašią nuomonę išsakė ir 27-erių metų sulaukęs Audrius Tamulis. Pasak jo, Donoro kortelė yra dokumentas, nurodantis mirusiojo valią, taigi jo privaloma laikytis.

„Apie tai, ar reikėtų vykdyti žuvusio žmogaus valią, jeigu šis norėjo po mirties tapti organų donoru, neturėtų kilti klausimų. Nesvarbu, jo šeima sutinka ar prieštarauja – velionio nuosprendžio tai nekeičia.

Pats esu užsiregistravęs donorų registre ir savo artimuosius įspėjau, kad nelaimės atveju medikai gali pasiimti viską, ko jiems reikia. Svarbiausia, kad organai tiktų transplantacijai, o kitų asmenų nuomonė neturėtų būti svarbi. Ne veltui būdamas gyvas priėmiau šį sprendimą“, – aiškino jis.

Norėdami išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta įsigijus Donoro kortelę, kalbinome Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentę Ugnę Šakūnienę.

Pasak Ugnės Šakūnienės, nėra tiksliai žinoma, kaip dažnai šeimos nariai prieštarauja vykdyti mirusiojo valią. Vis dėlto, ji teigia girdėjusi apie atvejus, kuomet šoką patyrusi šeima norėjo uždrausti velionio organus panaudoti transplantacijai.

„Esu girdėjusi, kad būna tokių atvejų, tačiau sunku pasakyti, kaip dažnai. Manau, kad tai gana retai pasitaikanti situacija, kadangi kiekvienais metais organų donorystę supanti stigma mažėja. Tampa nebe taip baisu apie tai kalbėti ir su artimaisiais, kurie supranta, jog mirusiam žmogui organų nebereikės, tuo tarpu jų transplantacija gali išgelbėti kito gyvybę.

Tačiau, norėdami išvengti nesusipratimų, visi organus paaukoti norintys asmenys turėtų įspėti artimiausius šeimos narius: tėvus, sutuoktinius, vaikus, brolius ir seseris. Būtent šie žmonės yra informuojami apie netektį ir nelaimingo atsitikimo atveju jiems yra pranešama apie galimą organų panaudojimą transplantacijai.

Tai nereiškia, kad jų žodis reiškia, jog asmens donoro kortelė negalioja ar kad yra klausiama kitų asmenų nuomonės apie pasirinktą donorystę. Tiesiog atvirai kalbant apie šį pasirinkimą gali būti išvengta keblumų ir šoko, kurį gali patirti mirusiojo artimieji“, – kalbėjo moteris.

Tai, kad šeimos narius būtina įspėti apie pasirinkimą organus paaukoti, patvirtino ir teisininkas Vytautas Birmontas.

„Daugiausiai klausimų artimiesiems kyla, kai mirusysis nebuvo pareiškęs savo valios dėl audinių, ląstelių ir organų transplantacijos.

Kiekviena šeima yra individuali ir, neabejotina, skirtingai reaguoja į artimojo netektį, todėl ir sprendimą, dėl artimojo asmens ląstelių ir organų atidavimo transplantacijai, lemia daug skirtingų veiksnių: tarpusavio santykiai, įsitikinimai, kitos aplinkybės“, – teigė teisininkas.

Pasak Vytauto Birmonto, Donoro kortelę turintys žmonės turėtų likti ramūs, kadangi Žmogaus audinių donorystės tvarką nustato Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Jame teigiama, kad donoru tapti sutikusio asmens audiniai, ląstelės ir organai bus panaudojami nepaisant kitų asmenų nuomonės.

„Dėl žmogaus audinių, organų ir ląstelių donorystės asmens mirties atveju įstatymu įtvirtintas režimas teigia, kad, visų pirma, kiekvienas asmuo turi teisę pareikšti sutikimą arba nesutikimą, jog jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai. Atveju, kai nėra nurodyta jokia asmens valios išraiška, artimieji turi teisę sutikti arba atsisakyti sutikti dėl mirusio asmens audinių, ląstelių ir organų atidavimo transplantacijai.

Įstatymas taip pat išsprendžia ir artimųjų „konkurencijos“ klausimą. Dėl minėto sutikimo klausiama tokia pirmumo tvarka: sutuoktinio, pilnamečių vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), brolių (seserų). Jeigu, pavyzdžiui, sutuoktinis pareiškia ar atsisako pareikšti sutikimą dėl mirusio asmens ląstelių ir organų atidavimo transplantacijai, kitų artimųjų nebeklausiama.

Taigi įstatymas nenustato mirusiojo asmens artimųjų teisės keisti mirusiojo asmens valios dėl mirusiojo asmens audinių, ląstelių ir organų atidavimo transplantacijai.

Dėl tokių nesusipratimų kilusių teisminių ginčų viešai prieinamose Lietuvos teismų duomenų bazėse nėra. Manytina, jog tam įtakos turi nustatytas teisinis reguliavimas, kadangi įstatymas aiškiai nurodo mirusiojo asmens valios prioritetą bei tai, kas (šios valios neapibrėžimo atveju) iš artimųjų turi teisę pareikšti sutikimą dėl transplantacijos“, – sakė jis.

Tiek dėl informacijos trūkumo, tiek dėl nusiteikimo prieš siūlomas naujoves, buvo sugalvota gausybė mitų, kurie nuvaiko žmonių mintis apie donorystę. Kaip ir galima tikėtis, didžioji dalis jų it iš piršto laužti. Tai patvirtino ir asociacijos „Gyvastis“ prezidentė U. Šakūnienė.

Kaip yra iš tikrųjų: Medikai visuomet vienodai stengiasi išgelbėti žmogaus gyvybę, nepaisant to, ar pacientas yra įtrauktas į donorų registrą, ar ne. Jeigu asmens išgelbėti, vis dėlto, nepavyksta, mirusiu jis paskelbiamas tik mirus smegenims. Tai – ne komos būsena, iš kurios pacientą dar galima atgaivinti, o negrįžtamų kūno irimo procesų pradžia.

„Derėtų nepamiršti ir to, kad reanimacijos skyriuje dirbantys gydytojai patiria be galo daug streso. Jiems vis atvežami sunkiai sužeisti pacientai, kurių gyvybė kaba ant plauko, o ją išgelbėti yra vienintelis medikų tikslas. Deja, atvejais, kai to padaryti nepavyksta, laukia sunkus pokalbis su žmogaus artimaisiais.

Vien pranešti apie mirtį tikrai nėra lengva, o tuo pačiu metu teiravimasis ir apie galimą jo organų panaudojimą kartais tik pasunkina situaciją. Be to, apsispręsti jiems reikia kuo greičiau, kadangi po smegenų mirties pradeda mirti ir organai. Tad natūralu, kad medikai bet kokia kaina stengiasi išvengti tokios baigties.

Taip pat, iš apie 40,000 kasmet mirštančių žmonių vos 100 galėtų tapti organų donorais, o jais tampa tik apie 50. Tad medikams nėra jokio poreikio žmogaus paskelbti mirusiu per anksti, kai tikimybė, jog jo organai bus tinkami transplantacijai yra labai maža“, – kalbėjo Ugnė.

Mitas Nr. 2: pasiekus tam tikrą amžių donoru būti nebegalima.

Kaip yra iš tikrųjų: Nors daugybė žmonių mano, kad visi organai sensta kartu su kūnu, pasirodo, kad jų tinkamumas donorystei visai nepriklauso nuo amžiaus. Net ir garbaus amžiaus asmens organai gali būti daug sveikesni nei transplantacijos laukiančio jauno paciento.

„Prieš transplantavimą visada yra itin atidžiai apžiūrima organų būklė neatsižvelgiant į donoro amžių. Taip užtikrinama aukščiausia kokybė bei sumažinama atmetimo rizika jį transplantavus.

Vyriausia organų donorė buvo 107-erių metų sulaukusi Škotijos pilietė. Transplantacijai buvo panaudotos jos ragenos, kurios suteikė jaunesniam asmeniui galimybę vėl matyti. Tuo tarpu Teksase gyvenusio vyro kepenys buvo transplantuotos jam sulaukus 93 metų amžiaus“, – pasakojo asociaciją „Gyvastis“ atstovaujanti Ugnė.

Kaip yra iš tikrųjų: moteris tikino, kad išimant organus ir juos ruošiant transplantacijai, velionio kūnas nėra išniekinamas, todėl jų donorystė neturi jokios įtakos vėlesnei ceremonijai.

„Pažvelgus į asmenį yra neįmanoma pasakyti, kad jo organai buvo panaudoti transplantacijai, todėl dėl to tikrai nereikėtų baimintis.

Net ir tokiais atvejais, kai yra transplantuojamos ragenos (plonytė permatoma plėvelė, gaubianti priekinę akį), jos pakeičiamos dirbtinėmis.“

Ko gero visiems žinoma, jog nusprendus savo ar mirusiojo artimojo organus padovanoti kitam, yra neįmanoma kontroliuoti, kam jie atiteks. Taip pat, su recipientu negalima susisiekti net ir po procedūros. Tokiu būdu yra apsaugomi tiek donorai, tiek asmenys, kuriems organai atitenka.

„Tiek recipientai, tiek donoro artimieji neturi galimybės susisiekti vieni su kitais dėl įvairių psichologinių priežasčių ar galimo intereso konflikto. Kadangi tiek vieni, tiek kiti yra atrenkami tik pagal medicininę būtinybę, negalima numatyti nei asmens išsilavinimo, nei lyties, nei rasės ar netgi politinių pažiūrų.

Organai yra suteikiami žmonėms, kurių sveikatos būklė jų reikalauja, o ne tiems, kurie atitinka tam tikrus kriterijus. Dėl tų pačių priežasčių nesuteikiama proga ir susitikti su asmeniu, kuriam organai buvo transplantuoti. Taip artimieji apsaugomi nuo galimų psichologinių padarinių, pavyzdžiui, prisirišimo žinant, kad recipiente plaka mylimo žmogaus širdis ar nusivylimo, jei šis neatitiko tam tikrų lūkesčių“, – paaiškino U. Šakūnienė.