„Ta gamta yra žiauriai įdomi. Neefektyvumas, pasirodo, gali būti apdovanojamas, o pastangos tvarkytis – baudžiamos.
Miesto ligoninės radiologijos skyrius apleistas, neatnaujintas ir su sena įranga merdėjo pastaruosius keletą metų.
Pažiūrėjom, kad pinigų neturim, todėl nusprendėm – jei atsiras kas nors, kas sugebės pasiūlyti atnaujinti įrangą, mokėti nuomą ir 24/7 teikti ligoninei reikalingas paslaugas už kainą mažesnę nei tos paslaugos kainuoja (sąnaudų pavidalu) dabar, imam tokį partnerį ir darom.
Toks paslaugos teikėjas po konkurso atsirado. Po pirmo mėnesio bendradarbiavimo susiskaičiavom sumažėjusias ligonines sąnaudas, plius gautą nuomos mokestį, nes patalpose dar ir žmones „iš gatves“ priiminėja, ne tik ligoninės pacientus.
Lyg ir viskas ok, bet ne... iš Ligonių kasų sužinom, kad jie negali apmokėti ligoninei pacientams suteiktų paslaugų, nes kažkoks sveikatos ministro įsakymas reikalauja, kad ligoninė būtinai turi turėti brangią įrangą nuosavybės teise.
Paprastai tariant, neprisipirkai brangios įrangos, negali teikti paslaugų. Kaip jums tai? :D Ok, kitas atvejis apie tą „įdomią gamtą“ sveikatos sektoriuje. Su Jaunųjų gydytojų asociacija aiškinamės kaip čia galėtume sutrumpinti eiles poliklinikose. Kur kokį procesą ištiesinti, kokių perteklinių veiksmų atsisakyti ir t.t.
Sutariam, kad šeimos gydytojas daugeliui tyrimų gali užrašyti (nusiųsti) pats, bet... dažnai pirmiausia siunčia konsultacijų pas gydytoją specialistą, o tas jau siunčia tyrimų. Tuomet grįžtama pas gydytoją specialistą, o jau po to pas šeimos gydytoją.
Kam viso to reikia? Pasirodo, kad tyrimas, kuriam siunčia šeimos gydytojas yra ligonių kasų apmokamas mažesne suma, nei tyrimas, kurio siunčia jau gydytojas specialistas. Na, suprantat, konsultacija ir t.t.
Paprastai tariant, pacientą pavaikius, uždirbi daugiau. Ir atvirkščiai, trumpinsi paciento keliones po poliklinikų koridorius, uždirbsi mažiau.
Tvarkomės ir tvarkysimės, bet ta gamta vistiek žiauriai įdomi“, – rašė G.Paluckas.
Ar pritariate Vilniaus vicemero nuomonei?
