Tai reiškia, kad patvirtinus tinklines gydymo įstaigas su kitomis įstaigomis sutartys būtų sudaromos tuomet, jei esančios tinkle pagal suplanuotą paslaugų mastą jų negali užtikrinti. Kriterijų reikšmes ir vertinimo tvarką nustatytų Vyriausybė. Pasikeitusi sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis (TLK) sudarymo tvarka įsigaliotų 2020 metais.
Ar tai reiškia, kad privačios klinikos nereikalingos visuomenei? Ar jos atsidurs už borto? Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas Šarūnas Narbutas pastebėjo, kad tai, ką dabar siūlo valdantieji, buvo pritaikyta ir Estijoje.
Estija šiuo keliu nuėjo prieš du dešimtmečius, bet estų politikai neturėjo tokio tikslo – „ištinklinti“ privačias gydymo įstaigas.
Iš gydymo įstaigų tinklo optimizavimo pacientai tikisi dviejų dalykų: kokybės ir saugumo. Tačiau reformų paketas, kuris pateiktas Seimui, turi daugiau miglotų dalykų nei racionalių sprendimų.
– Kaip vertinate siūlymą pertvarkyti šalies gydymo įstaigų tinklą? – paklausiau Š.Narbuto.
– Tai svarbus klausimas, nes sveikatos apsaugos sistemą būtina tobulinti. Tačiau mums, kaip pacientams, yra nepriimtinas šio projekto rengėjų požiūris į privačią mediciną. Neaišku, kaip visa reforma atrodys praktikoje.
Yra parašyta, kad visos stacionarios paslaugos pirmiausia turėtų būti teikiamos valstybiniame tinkle, ir tik tada, kai to nepakanka – privačiose.
Neaišku, kaip toks sprendimas gali būti įgyvendintas, ne veltui sakoma, kad velnias slypi detalėse.
Iki šiol niekas nėra pateikęs finansinės analizės, ekonominių apskaičiavimų. Nėra aišku, ar tos privačios gydymo įstaigos, kurios iki šiol teikia stacionarias paslaugas, galės ir toliau pasirašyti sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis, ar viskas bus nutraukta.
Tokia nežinomybė yra kaip ledkalnio viršūnė. Mūsų asociacija, ginanti pacientų interesus, visada pasisako už tai, kad paslaugos būtų kokybiškos ir nebūtų ilgų eilių.
Privati medicina iš tikrųjų garantuoja gydymo kokybę, pažvelkime, kad ir į Dienos chirurgijos centrus, diagnostikos centrus. Čia gydymo paslaugos teikiamos kur kas greičiau nei valstybinėse gydymo įstaigose.
Manau, nereikėtų žlugdyti tos dalies sveikatos apsaugos sistemos, kuri veikia gerai. Tai – svarbios diskusijos pradžia, o tokių klausimų yra labai daug.
Yra žinoma, kad pirminio lygio privačios gydymo įstaigos, kurios teiks slaugą bei palaikomąjį gydymą, galės ir toliau pasirašyti sutartis su valstybe. Tai rodo, kad šios gydymo įstaigoms ir toliau bus teikiamas prioritetas.
Viskas gerai, bet iki šiol neaišku, kas bus ateityje su kur kas sudėtingesnėmis paslaugomis. Tai – antrinio lygio paslaugos, dėl kurių didžioji dalis žmonių kreipiasi į privačias klinikas ir centrus, tai – specialistų konsultacijos, sudėtingi diagnostiniai ir radiologiniai tyrimai.
Aiškinamajame rašte, kurį pateikė įstatymų projekto rengėjai, nėra apie tai nė vieno sakinio.
– Jei būtų pritarta projekto rengėjams, su kokiais sunkumais ateityje galėtų susidurti lėtinėmis ligomis, taip pat vėžiu sergantys žmonės?
– Bėda ta, kad onkologinės ligos Lietuvoje nustatomos pernelyg vėlai, kai jau yra pažengusios stadijos. Nėra normalu, kai pacientai siuntinėjami pas įvairius specialistus, o kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimų reikia laukti šešis mėnesius.
Privačiose gydymo įstaigose nėra tokių eilių, jos užpildo šią nišą. Noriu atkreipti dėmesį, kad dalis privačių gydymo centrų už šias paslaugas neima papildomų priemokų, o nes joms tai kompensuoja Ligonių kasa – tiek už brangius tyrimus, tiek už konsultacijas ar Dienos chirurgijos paslaugas. Vadinasi, pacientams nereikia primokėti iš savo kišenės.
Valstybė nepraranda pinigų, nes gali naudotis privačiu sektoriumi medicinoje, kur yra papildomų resursų, kaip mažinti pacientų eiles.
Nesuprantu, kodėl reikėtų griauti šią struktūrą, kurti atskirą valstybinį tinklą, o privačias gydymo įstaigas palikti nežinioje.
– Ko labiausiai pasigedote, susipažinęs su projektu, kuris atsidūrė Seime?
– Niekas neabejoja, kad sveikatos apsaugos sistemą būtina tobulinti, bet turi būti aiškūs tikslai, pacientai ir socialiniai partneriai turi žinoti, kas jų laukia ateityje.
Jei privačioms gydymo įstaigoms duodama susiprasti – išsiversime be jūsų, o jei prireiks jūsų paslaugų, ką nors sugalvosime – tokia projekto rengėjų pozicija yra nepriimtina. Tai rodo, kad pažeidžiama paciento teisė rinktis gydymo įstaigą.
Didžiausi trūkumai – projekto rengėjai nepateikė finansinės analizės, nėra ekonominių rodiklių, pagal kuriuos būtų „ištinklinamos“ privačios gydymo įstaigos, nėra aišku, kokią naudą tai duos visuomenei.
Iki šiol nėra ir jokių diskusijų su socialiniais partneriais: pacientų bendrijomis, medikų organizacijomis, verslininkais, investuojantiems į šalies mediciną.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga yra pasakęs, kad Lietuvoje turi likti 43 ligoninės, o dabar jų yra 65. Bet niekas nepasakė, o koks laukia likimas privačių gydymo įstaigų. Ar ateityje teritorinės ligonių kasos sudarys su jomis sutartis, ar pasakys: „Ačiū, nebereikia“.
