Trūksta asmeninio asistento etato
„Bendrijoje teikiame įvairias paslaugas, – pasakoja A. Vėbrienė. – Dieną ugdome savarankiškumo gebėjimus, vyksta saviraiškos per meną užsiėmimai, mokome dirbti kompiuteriu, veikia pagalbos sau grupė. Taip pat teikiame konsultacijas šeimoms, supažindiname su naujausiais įstatymais. Viena iš paslaugų – asmeninio asistento pagalba. Mums tai nėra naujovė. Būna, kiti rajonai džiaugiasi, kad neįgaliajam pavyko įsidarbinti, o pas mus tie dalykai vyksta jau seniai.“
Kaip pasakoja A. Vėbrienė, asmeninio asistento paslauga teikiama kiekvieną darbo dieną po dvi valandas, tačiau praktika viską pakoreguoja savaip. Kartais žmogus paskambina savaitgalį, ir reikia lėkti pas jį. „Visada padedam, nieko nepaliekam bėdoje“, – tikina pašnekovė. Nesuplanuosi ir tokių dalykų kaip apsilankymas pas gydytoją – kada specialistas paskiria laiką, tada ir lydi žmogų.
Didžiausia kliūtis, siekiant kuo geriau suteikti pagalbą, yra darbuotojų trūkumas. „Anksčiau turėjom psichologą, o dabar dėl lėšų stygiaus nebegalime sau to leisti, – apgailestauja sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Utenos viltis“ pirmininkė. – Mums būtinai reikia socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo, todėl kai kurių specialistų tenka atsisakyti. Visi dirbam už minimalų atlyginimą ir visi dalinamės darbus. Reikia žmogui padėti – kas gali, tas ir eina.“
Nuo palydėjimo iki namų remonto
A. Vėbrienė pasakoja, kad sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos narių poreikiai labai skirtingi. Vieniems užtenka minimalios pagalbos – palydėti nuo taško iki taško, kitiems reikia ir padėti bendrauti, tvarkyti finansinius reikalus ir panašiai. „Pavyzdžiui, vienus užtenka tik palydėti pas mediką, o kitiems reikia ir padėti užsiregistruoti, bendrauti su gydytoju, užpildyti dokumentus. Siekiam kuo didesnio žmonių savarankiškumo, todėl daug kas jau moka susitvarkyti patys“, – džiaugiasi pašnekovė.
Taip pat asmeninis asistentas teikia paslaugas namuose: padeda skalbtis, gaminti maistą, tvarkytis, palydi apsipirkti į maisto prekių parduotuvę ar vaistinę. Jei žmogui sudėtinga pačiam išgerti vaistus, asmeninis asistentas paskirsto tabletes kiekvienai savaitės dienai ir sudeda į tam skirtą dėžutę. Dar kitiems reikia padėti nusiprausti.
Asmeninis asistentas padeda ir remontuojant namus. A. Vėbrienė pasidalijo istorija, kaip į normalų gyvenimą grąžino gatvėje gyvenusį sutrikusio intelekto asmenį: „Pati radau tą vyrą gatvėje. Buvo purvinas, nežinia kiek laiko nesikirpęs plaukų, nesiskutęs. Miegodavo gatvėse. Kai turėdavo pinigų, atsirasdavo draugų, su kuriais viską pragerdavo. Paaiškėjo, kad tas vyras turi tėvų paliktą vieno kambario butą. Tai buvo tikra landynė. Be to, jis viską nešdavo iš namų parduoti. Laikui bėgant sutvarkėme tą butą, išnešėm visas šiukšles, iš jo paties sutaupytų pinigų nupirkom baldus, padarėm remontą. Prireikė daug laiko, bet išmokėm jį tvarkytis, pasigaminti valgyti. Dabar tik prižiūrim jo pinigus ir asmeninis asistentas padeda apsipirkti ir nusimaudyti.“ Neseniai vyras patyrė insultą ir gulėjo slaugos ligoninėje. Ten jį lankė ne giminaičiai, seniai jį apleidę, o asmeninio asistento paslaugas vykdantys „Utenos vilties“ darbuotojai.
Padeda įsidarbinti
Dar viena „Utenos vilties“ teikiama paslauga – pagalba įsidarbinant. A. Vėbrienė atsimena – pirmieji žingsniai buvo sunkūs. „Ilgai vyko diskusijos su darbo birža, kad priimtų mūsų žmones. Bendradarbiavom su teisininkais, respublikinėm organizacijom, ir pasiekėm savo. Vėliau atsirado įvairių programų, skirtų neįgaliųjų integracijai į darbo rinką. Sako, sutrikusio intelekto ar turintys mažiau gebėjimų asmenys neintegruoti, o pas mus viskas gana gerai“, – pasakoja A. Vėbrienė ir pasidalija rezultatais: šiuo metu trys neįgalieji mokosi profesinėje mokykloje, yra žmonių, įgijusių floristo specialybę, dar kiti mokėsi viešbučio darbuotojų profesijos, o atlikti praktikos važiavo į Maltą, Tenerifę: „Viena mergaitė dirba siuvimo įmonėje, Gintaras dirba „Komunaliniame ūkyje“, Daivutė tvarko gatves. Ir galiu pasakyti, kad darbdaviai labai teigiamai vertina mūsų žmones, neteko girdėti nė vieno nusiskundimo.“
Kad integracija į darbo rinkos būtų sėkminga, reikia nuolat palaikyti ryšį su darbdaviais, mokyklomis ir pačiais neįgaliaisiais – tai vėl asmeninio asistento pareiga. Prieš susitinkant su A. Vėbriene, pas ją lankėsi Gintaras ir išsipasakojo, kas darbe patinka, kas sukelia sunkumų. Per tokias konsultacijas galima gauti vertingų patarimų. „Nuolat bendraujam su darbdaviais. Gintaro darbdavys juo labai patenkintas. Sako, kad tai vienas darbščiausių žmonių, kuris labiausiai stengiasi“, – džiaugiasi sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos pirmininkė.
Užtikrina galimybę gyventi savarankiškai
Editai 42-eji. Ji nėra vieniša, turi rūpestingus tėvus, kurie mielai ją priimtų savo namuose, tačiau moteris trokšta gyventi savarankiškai. Jos svajonė pildosi – jau kurį laiką Edita viena gyvena socialiniame būste ir kuo puikiausiai jame tvarkosi, bet tikslą pasiekti nebuvo paprasta. Kaip pasakoja bendrijos „Utenos viltis“ pirmininkė A. Vėbrienė, prieš 11 metų Edita atėjo į bendriją neturėdama jokių savarankiško gyvenimo įgūdžių. Reikėjo išmokyti ne tik naudotis buitine technika, bet net ir tokių, atrodo, menkniekių kaip skusti bulves ar pjaustyti morkas. Laikui bėgant moteris išmoko virti, kepti, plauti indus, skalbti drabužius ir buvo pasiruošusi pradėti savarankišką gyvenimą. Vis dėlto dar kurį laiką, kol apsiprato su nauja aplinka, į namus ateidavo asmeninis asistentas.
Nors šiandien Edita gana savarankiška (pati nueina į parduotuvę, susitvarko namus, gaminasi maistą), bendrijos darbuotojai jos neapleidžia ir kartkartėmis aplanko, patikrina, kaip sekasi tvarkytis buityje. Jai vis dar sudėtinga naudotis virykle, todėl kai gamina maistą, reikia pagalbos: kartais padeda mama, o kartais ateina asmeninis asistentas. Ir nors Editai užtenka tiek laiko, kiek gali skirti bendrijos darbuotojai, vis dėlto moteris norėtų, kad asmeninio asistento paslauga būtų užtikrinta įstatymais.
