Paslauga labai reikalinga
Bendrijos „Viltis“ projektų vykdytoja, laikinojo atokvėpio paslaugos įstaigoje koordinatorė Ivona Stasilovič pasakoja, kad idėja teikti šias paslaugas brendo jau seniai, dar nuo 2013-ųjų. 2014 m. „Vilties“ atstovai apsilankė Islandijoje, kur susipažino su šios šalies patirtimi, paskui važinėjo po savivaldybes pristatinėdami paslaugos modelį. Bendrija netgi bandė atokvėpio paslaugas teikti savo lėšomis, bet projektas teišsilaikė keturis mėnesius – tėvai nenorėjo ar negalėjo už vaikų priežiūrą mokėti iš savo kišenės.
„Šiuo metu įgyvendiname jau antrą etapą projekto, kurį inicijavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Paslaugos koncepcija antrajame etape nesikeitė, pasikeitė tik kai kurios taisyklės“, – pabrėžia I. Stasilovič.
Specialistė primena, kad laikinojo atokvėpio paslauga – tai savalaikis paslaugų kompleksas šeimoms, šeimos nariams, laikinai negalintiems pasirūpinti asmenų, kuriems reikalinga nuolatinė globa, priežiūra. Jos teigimu, pasitaiko, kai ši paslauga vis dar painiojama su trumpalaike ar ilgalaike globa. „Atokvėpio paslauga nėra ilgalaikė, ji skaičiuojama valandomis. Tarnyboje artimąjį galima palikti netgi valandai ar dviem, tai priklauso nuo šeimų poreikio. Paslaugos tikslas – suteikti poilsį artimiesiems, kai jiems to reikia. Vis dėlto, kaip rodo praktika, apie poilsį šeimos dažnai net galvoti nedrįsta“, – kalba specialistė.
Projekto sąlygose apibrėžta: galimi paslaugų gavėjai – proto ir psichikos negalią turintys asmenys, kurių darbingumo lygis ne aukštesnis nei 55 proc., pusės jų darbingumas turi būti nuo 0 iki 40 proc. Būtinas ir F kodas ligos istorijoje.
Ilsėtis nedrįsta
Pasak I. Stasilovič, prieš pradėdami teikti paslaugą specialistai neabejojo, kad ji labai reikalinga. Artimieji taip pat džiaugėsi galimybe atsikvėpti, bet atėjus metui paslauga pasinaudoti dažnam kilo abejonių: „Kaip čia dabar, aš ilsėsiuos, o artimasis bus tarnyboje? Ar jis bus tinkamai prižiūrėtas? Ar jam ko nors nenutiks?“ Paaiškėjo, kad šeimos nariai ir nori paslaugos, ir jos bijo.
„Taigi visuomenę būtina parengti, išaiškinti, kad ilsėtis yra normalu. Teko su tėvais kalbėtis asmeniškai, įtikinėti juos, kad kiekvienas turi teisę į poilsį – išsimiegoti, nueiti į kirpyklą ar teatrą. Aiškinome, kad artimąjį tarnybų priežiūrai galima atiduoti ne tik nutikus nelaimei ar bėdai, bet ir tuo atveju, kai norima pasirūpinti savimi“, – teigia I. Stasilovič.
Specialistė prisimena, kaip tėvai, pildydami prašymus paslaugai gauti, klausdavo: „Ką įrašyti grafoje „Kam paslauga reikalinga“? Tuomet perklausdavau – o kam jums ji reikalinga? Nuskambėdavo atsakymas: „Noriu išsimiegoti“. „Patardavau taip ir rašyti: „Reikia poilsio“. Tokia priežastis dažnam atrodydavo pernelyg nerimta“, – šypsosi specialistė.
Paslaugą teikia trijuose regionuose
Bendrija „Viltis“ viešųjų pirkimų konkurse atokvėpio paslaugai teikti laimėjo trijuose regionuose – Vilniaus, Šiaulių ir Utenos. „Konkursui pateikėme reikalingus dokumentus, paslaugos valandos įkainį. Apskaičiavome, kiek viskas turėtų kainuoti realiai, kad paslaugą galėtume teikti oriomis sąlygomis. Juk dirbama su ypatingais žmonėmis, reikia kompetentingų, kvalifikuotų specialistų komandos. Tačiau, kaip žinia, viešųjų pirkimų konkursus dažniausiai laimi tie, kurie pasiūlo mažiausią kainą. Daugiau kaip pusė prašytų lėšų ir mums buvo „nukirpta“. Vis dėlto siekėme, kad ši paslauga atsirastų, ja tiesiog „sirgome“, todėl sutikome ją teikti bet kokiomis sąlygomis“, – pasakoja I. Stasilovič.
Bandomajam projektui įgyvendinti buvo skirta 16 mėnesių. Pirmieji du skirti pasirengimui – patalpoms, paslaugų gavėjams susirasti, dokumentams parengti. Dvylika mėnesių buvo teikiama paslauga, tada dar du mėnesiai skirti atsiskaityti už projektą.
Kiekviename regione paslaugos teiktos dešimčiai žmonių. „Regionas – tai keletas rajonų. Kilo natūralus klausimas – kaip pasirinkti, kuriame mieste steigti tarnybą? Ieškojome, kur didžiausias paslaugos poreikis, kreipėme dėmesį ir į savivaldybių požiūrį“, – pasakoja I. Stasilovič.
Paslaugai teikti vienam žmogui pirmajame projekte buvo skirtos 336 akademinės valandos. „Toks paskirstymas atrodė keistokas. Akademinė valanda trunka 45 minutes. Ką veikti per likusias 15? Konvertavome laiką į 252 valandas, arba 10,5 paros, tiek laiko atokvėpio paslaugai priklausė kiekvienam žmogui“, – pasakoja specialistė.
Daugeliui tėvų kilo klausimas – kodėl tiek mažai? Regione pasirinkta vos dešimt neįgaliųjų, ir kiekvienai šeimai skirta po 10,5 paros poilsio. „Kai kurie tėvai klausė – jūs gal tyčiojatės? Jiems buvo sunku suprasti, kodėl paslaugos apimtis tokia menka. Kai kurie tėvai net grasino skųstis ministrui. Skatinau juos – sakiau, eikim kartu, viešinkim, parodykim, kad atokvėpio paslauga tikrai reikalinga. Taip pat aiškinome tėvams, kad projektas – bandomasis, laiko apribojimai numatyti tam, kad būtų galima teisingai apskaičiuoti paslaugos valandos įkainį“, – pasakoja I. Stasilovič.
Susidūrė su įvairiomis problemomis
Paslaugos teikėjams teko spręsti ir daugiau įvairių problemų. Pasitaikė atvejų, kad po kurio laiko paslaugos gavėjai iš sąrašų „iškrisdavo“. Tėvai, labai norėję laikino atokvėpio paslaugos, turėdavo pripažinti: vaikui ji netinka dėl psichologinių priežasčių. „Nesitikėjome, kad taip atsitiks: vaikas buvo taip įpratęs prie tėvų, kad jam patekus į svetimą aplinką, išsyk sutrikdavo sveikata. Vaikui darėsi vis blogiau, kaskart po pabuvimo tarnyboje jis atsidurdavo ligoninėje. Išbandėme viską, tačiau toliau teikti paslaugos dėl vaiko psichologinės būsenos pasirodė neįmanoma“, – kalba specialistė.
Techninėje projekto specifikacijoje buvo numatyta išeitis ir tokiam atvejui: jei lieka vienos šeimos neišnaudotų atokvėpio paslaugos valandų, likusias valandas siūlyti kitai šeimai. „Teko spręsti ir kitų įvairių problemų. Pavyzdžiui, ką daryti, jei visas paslaugas jos gavėjai išnaudoja per pusmetį? Kaip likusį laiką išlaikyti patalpas, darbuotojus? Tada nuspręsta tokiu atveju priimti naujų žmonių, pridedant papildomai 30 proc. jų paslaugų krepšeliui“, – patirtimi dalijasi I. Stasilovič.
Viename iš regionų, kur teikta paslauga, iš dešimties žmonių pasikeitė net keturi. „Tai jokiu būdu nereiškia, kad atokvėpio paslauga nėra reikalinga, kad ją teikėme blogai. Gyvenime kasdien kas nors nutinka. Bėda ir ta, kad tėvai nepasirengę priimti paslaugos, nesuvokia, koks svarbus yra poilsis“, – dėsto pašnekovė.
Paslauga tobulinta
Atsižvelgdami į bendrijos „Viltis“ patirtį, antrajame etape projekto užsakovai daug ką patobulino. „Iš pradžių būta nuostatos, kad paslaugos gavėjai turi teisę ją gauti iki penkių parų be pertraukos, tada jau būtina daryti pertrauką. Kilo klausimas – kodėl? Antrajame etape šis skaičius pasikeitė į septynis – tiek dienų dabar jau galima palikti artimąjį specialistų priežiūrai“, – sako specialistė.
Iš pradžių buvo numatyta, kad, būdamas tarnyboje, vaikas gali nelankyti mokymo įstaigos. „Veždavome vaikus į mokymo įstaigas nuo pirmosios buvimo dienos. Labai svarbu nekeisti vaiko dienos struktūros, kad jo buvimas tarnyboje kuo labiau primintų kasdienybę namuose“, – aiškina I. Stasilovič.
Pirmajame etape buvo apibrėžta ir tai, kad paslaugą gali teikti tik socialiniai darbuotojai ir socialinio darbuotojo padėjėjai. „Metus taip dirbome. Tačiau toli gražu ne visi socialiniai darbuotojai geba prižiūrėti neįgalų žmogų. Yra kitų profesijų žmonių, kurie pažįsta neįgaliuosius, gali su jais bendrauti. Todėl įgyvendinant antrąjį etapą, potencialių darbuotojų sąrašas prasiplėtė. Atsirado socialinis darbuotojas, padėjėjas, psichologas, slaugytojas, slaugytojo padėjėjas, socialinis pedagogas“, – pasakoja specialistė.
Ji neslepia, kad pirmajame etape kilo problemų ieškant darbuotojų. „Būta reikalavimo, kad žmogus būtų dirbęs pagal specialybę trejus metus. Tačiau jam siūlomas atlygis – valandinis, jis itin menkas, galima sakyti, tai – tik priedas prie atlyginimo, kai žmogus laisvas nuo tiesioginio darbo. Laimė, vis dėlto visuose regionuose pavyko rasti puikių darbuotojų. Didžiausias įvertinimas būdavo tada, kai pabuvę pas mus vaikai nenorėdavo važiuoti namo“.
Pasak I. Stasilovič, pirmajame projekto etape buvo numatyta nemažai perteklinių reikalavimų patalpoms: smulkiai išvardyta, kiek kuriame kambaryje turi būti kėdžių, žurnalinių staliukų ir pan. Antrajame etape jų tiek neliko. Svarbu tik tai, kad patalpa kuo labiau primintų namus ir būtų pritaikyta žmonėms, turintiems negalią.
Ateitis neaiški
I. Stasilovič džiaugiasi, kad visuose trijuose regionuose dirbę specialistai suteikė daugybei šeimų galimybę pailsėti, atsikvėpti, prisiminti ne tik vaikų, bet ir savo poreikius. Tačiau nerimą kelia neapibrėžta paslaugos teikimo ateitis.
„Įgijome nemažai patirties, tačiau 2019-ieji jau čia pat, mūsų projektas baigsis. Laikinojo atokvėpio paslaugos nėra socialinių paslaugų kataloguose. Ar savivaldybės supras, kad šios paslaugos labai reikalingos negalią turinčiųjų artimiesiems, ar pirks jas? Labai norėtųsi, kad teisė į poilsį būtų suteikta kiekvienam žmogui“, – sako I. Stasilovič.
