A. Staševičienės teigimu, maratone dalyvavo per 30 tūkst. žmonių, o „IS iššūkio“ komandą, kurios nariai sutiko bėgti už tuos, kurie patys negali, sudarė 31 žmogus. Tarp jų buvo ir keletas išsėtine skleroze sergančių žmonių. Jie bėgo trumpiausią distanciją – 3 ir 6 km. Prie jų prisijungė šeimos nariai, draugai, kurių didžioji dauguma bėgo 12 km.
„Registruodamiesi bėgikai galėjo paremti Ireną. Surinkome užtektinai lėšų, ir jau nuo sausio mėnesio ji galės pradėti treniruotis moderniu treniruokliu“, – džiaugiasi A. Staševičienė. Jos teigimu, galimybę mankštintis turės ne tik Irena, bet ir dar vienas bendruomenės narys Nemunas.
Pasak A. Staševičienės, sergant išsėtine skleroze labai svarbu judėti, palaikyti fizinį aktyvumą. Jei žmogus pablogėjus sveikatai sėda į neįgaliojo vežimėlį, paskui, situacijai pagerėjus, labai sunku iš naujo pradėti vaikščioti – atrofuojasi raumenys. Dėl to labai svarbu nuolat palaikyti jų aktyvumą. Be to, treniruotės padeda sumažinti įtampą kojose. Tai taip pat prisideda prie geresnės sergančio žmogaus savijautos ir padidina galimybę atsistoti iš vežimėlio. Ana tikisi, kad abiem išsėtine skleroze sergančiųjų draugijos nariams pavyks pasiekti šį tikslą.
Pasak A. Staševičienės, bėgti už kitą, to padaryti negalintį, populiaru daugelyje pasaulio šalių. Taip siekiama atkreipti dėmesį į įvairiomis ligomis sergančius ar negalią turinčius žmones, kai kada – surinkti lėšų jiems paremti. Tokie bėgimai populiarėja ir Lietuvoje. Idėją dalyvauti maratone jo organizatoriai sutiko labai palankiai. A. Staševičienė džiaugiasi, kad akcija pasiteisino ir žada ją pakartoti kitąmet.
Noriu neįgaliuosius paskatinti sportuoti
Renkant „IS iššūkį“ palaikančiųjų komandą daug prisidėjo Laura Sidaraitė-Michailovė su vyru Sergejumi. Moteris pati serga išsėtine skleroze, bet maratone taip pat bėgo 3 kilometrus. „Bėgimas – visiškai ne man, o dar šaltyje“, – moteris neslepia pasiryžusi bėgti dėl idėjos, nors gydytoja ir atkalbinėjo. „Pagrindinis mano tikslas buvo atkreipti išsėtine skleroze sergančiųjų dėmesį į judėjimo naudą, paskatinti juos būti aktyvius, nes pastebiu, kad patiems sergantiesiems labai trūksta motyvacijos pradėti sportuoti“, – sakė asmenine trenere dirbanti L.Sidaraitė-Michailovė.
Moteris pasakoja, kad prieš sužinodama savo diagnozę buvo labai sportiška – bėgiodavo ilgus atstumus, užsiiminėdavo kultūrizmu. Tačiau kai 12 klasėje išgirdo savo diagnozę, aktyvią veiklą pristabdė, mat yra teigiama, kad sergantieji išsėtine skleroze turėtų gyventi tausojančiu režimu, nepervargti. Vis dėlto moteris pamažu pradėjo sportuoti, ėmė šokti, užsiiminėti kalanetika. Po kurio laiko pamatė, kad bendra jos būklė pagerėjo.
Išgirdusi apie IS iššūkio idėją, pati panoro dalyvauti maratone. Nors pabaigoje buvo sunku bėgti, vis dėlto Laura sako užsibrėžtą tikslą pasiekusi. Pailsėjus nuovargis greitai praėjo, o bendra fizinė būklė netgi pagerėjo. Laura sako pastebėjusi, kad daugelyje užsienio šalių išsėtine skleroze sergantys žmonės nevengia ir rimčiau pasportuoti. Moteris įsitikinusi, kad ilgainiui tai labai pagerina bendrą sergančiųjų būklę.
„Tikiuosi, kad reabilitacija mane sustiprins“
„Esu labai laiminga – tiek žmonių prisidėjo“, – neslepia emocijų Irena Trečiokienė, kuri jau netrukus galės pradėti treniruotis. Moteris sako, kad bėgimas jai labai artimas. Ji pasakoja prieš susirgdama bėgiojusi krosus, maratonus. Irena neslepia, kad buvo labai sunku susitaikyti su užklupusia liga, kuri labai apribojo aktyvios moters veiklas. Pastaruoju metu didesnius atstumus ji įveikia tik sėdėdama neįgaliojo vežimėlyje. Vis dėlto turi viltį vėl atsistoti ant kojų ir labai tikisi, kad reabilitacija, treniruotės moderniu neurostimuliaciniu treniruokliu jai padės tai pasiekti. „Kai pasveiksiu, ir pati norėsiu nubėgti kokį nors maratoną“, – įsitikinusi Irena.
Pirmuosius ligos simptomus Irena pastebėjo tuoj po gimdymo – pradėjo silpti koja. Iš pradžių nieko bloga neįtarė, pradėjo daugiau sportuoti. Vėliau pradėjo silpti ir ranka. 44 metų moteris neslepia, kad susitaikyti su išgirsta diagnoze nebuvo paprasta – trejus metus kovojo su depresija. Dabar Irena atranda vis naujų veiklų, stengiasi iš gyvenimo imti viską, ką jis duoda, ir nežada nuleisti rankų.
„Visi mes esame žmonės, visi galime susirgti, – sako akcijos „Bėk už bėgti negalintį“ iniciatorė A. Staševičienė. – Labai džiugu, kad tokiuose renginiuose išsitrina visos ribos, nėra nei sergančių, nei sveikų, visi „sergame“ už tą pačią idėją: jei tu negali bėgti, už tave tai padaryti gali draugas.“
