Parlamentarų teigimu, iškilo reali grėsmė kauniečių geriamo vandens šaltiniams, kadangi vandenviečių plotai – skanus kąsnis naujų sklypų formavimui.
Praėjusią savaitę Kauno m. tarybą pasiekė sprendimo projektas, kuriuo Vičiūnų 1-osios vandenvietės apsaugos zonos juostos teritorija mažinama ketvirtadaliu ir sumažės nuo esamo 27,8 ha ploto iki 20,7 ha, t. y. 7,1 hektaro. Tai sudaro ketvirtadalį visos šios vandenvietės zonos, kuri yra griežto režimo, teritorijos.
Pažymėtina, kad priimant sprendimus nebuvo atliekamas strateginis poveikio aplinkai vertinimas SPAV, kuriam šiuo atveju turėtų būti skirtas ypatingas dėmesys, nes siekiant išsaugoti tiekiamo vandens švarą ir kokybę didžiausias dėmesys turi būti skiriamas vandenvietės apsaugos zonos griežto režimo juostos priežiūrai.
Šioje juostoje draudžiama bet kokia veikla, tiesiogiai nesusijusi su požeminio vandens paėmimu, gerinimu ir tiekimu.
„Eigulių-Kleboniškio vandenvietė gauna vandenį iš Neries požeminio vandens baseino, kuris avarijos Astravo jėgainėje atveju bus užterštas radioaktyviu vandeniu.
Baigus Kleboniškio-Eigulių vandenvietės veiklą papildomus geriamojo vandens kiekius tektų paimti iš Vičiūnų ir Petrašiūnų vandenviečių. Šios vandenvietės turi spręstinų problemų.
Petrašiūnų vandenvietės iškyšulio gręžiniai jau užtamponuoti, teritorija atiduota miesto reikmėms. Senosios vandenvietės teritorijoje veikiančių kai kurių gręžinių vandenyje jau fiksuojami arseno junginiai. Jų kiekiai kol kas dar neviršija leistinų normų, bet negalime prognozuoti jų kiekio augimo ateityje“, – teigė A.Kupčinskas.
Seimo narių nuomone, šiuo metu jungiantis naujiems vartotojams mieste ir aplinkinėse priemiestinėse zonose, taip pat didėjant miestiečių pajamoms, pakeliamo vandens kiekiai auga. Miestui toliau vystantis ateityje tikrai augs geriamo vandens poreikis. Geriamo vandens ištekliai Lietuvoje yra didžiausia vertybė.
Tai aktualu šiltėjant planetos klimatui ir mažėjant geriamojo vandens atsargoms.
„Vičiūnų vandenvietėje per metus išgaunama 5,7 mln. kub. m maksimalus vandens kiekis. Tai sudaro 24 proc. viso miestui reikalingo geriamo vandens. Tačiau gręžinių gyvavimo laikas tik apie 20 metų.
Po to nauji gręžiniai rengiami kitoje vandenvietės teritorijoje, nes esamoje aplinkinis gruntas tampa nepralaidus vandeniui. Iškyla klausimas, kur teks gręžti gręžinius, užstačius vandenvietės teritoriją“, – pažymėjo K. Starkevičius.
Kauno centralizuotas vandentiekis buvo pastatytas ir pradėjo veikti 1929 m. gruodžio 15 d. Statyba rūpinosi žymiausi to meto inžinieriai ir specialistai, S. Kairys, P. Andriulis ir kiti.
Pastatytą vandentiekio sistemą atidarė burmistras Jonas Vileišis, pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Tai buvo didžiausia miesto vertybė, leidusi aprūpinti miestiečius švariu geriamu vandeniu ir atsisakyti atvirų gatvių kanalizacijos latakų. Nuo to laiko vandentiekio sistema buvo plėtojama ir vystoma geriausių europinių miestų pavyzdžiu.
