Mokslininkai Vokietijoje nustatė nerimą keliančią tendenciją – nėra jokių įrodymų, kad daugiau nei pusė naujų vaistų turėtų kokios nors papildomos naudos, palyginti su senais. Beate Wieseler su mokslininkų komanda iš Vokietijos Sveikatos priežiūros kokybės ir efektyvumo instituto (IQWiG) atliko labai svarbų ilgalaikį vaistų rinkos tyrimą. Duomenys buvo renkami nuo 2011-ųjų iki 2017-ųjų. Per šį laikotarpį mokslininkai išsamiai ištyrė 216 naujų vaistų, patenkančių į Vokietijos sveikatos apsaugos sistemą. Tačiau nemanykite, kad tai – tik Vokietijos problema. Beveik visi į tyrimą patekę vaistai yra patvirtinti ir Europos vaistų agentūros, todėl gali būti naudojami visoje Europos Sąjungoje.
Rezultatai šokiravo. Mokslininkai galėjo patvirtinti, kad 54 tirti vaistai yra naudingi. Tai įrodo su šiais produktais siejami tyrimai. Tačiau juk tai – tik 25 % visų tyrime analizuotų vaistų! Tiesa, dar 35 (16 %) turėjo menkos ar sunkiai išmatuojamos naudos. O 125 vaistai (58 %) nebuvo pagrįsti rimtais įrodymais, kurie galėtų tvirtai parodyti, kad šie produktai yra geresni už standartinį gydymą. Juk naujų vaistų privalumas ir yra tai, kad jie yra paremti naujais tyrimais ir turėtų būti geresni – veikti efektyviau, turėti mažesnį šalutinį poveikį, būti lengviau vartojami. Tačiau nėra įrodymų, kad daugiau nei pusė tirtų vaistų turėtų tokių privalumų.
Situacija dar blogesnė kai kuriuose sektoriuose. Pavyzdžiui, psichiatrijoje/neurologijoje tik 6 % visų vaistų yra pagrįsti patikimais įrodymais, o cukrinio diabeto gydyme šis rodiklis siekia tik 17 %. Ankstesni tyrimai parodė, kad ir vėžio gydymui skirti vaistai gali turėti tokią pačią problemą. Tai, beje, nėra nauja tendencija – panašus tyrimas atliktas 2009-2013 metais atskleidė, kad dauguma Europos vaistų agentūros patvirtintų vaistų neturi tvirto klinikinių įrodymų pagrindo. Svarbu – neinterpretuokite to klaidingai – klinikiniai tyrimai yra atliekami ir visų procedūrų, ypač saugumo, yra laikomasi. Tiesiog trūksta realių įrodymų, kad nauji vaistai pacientams teikia realios naudos gyvenimo kokybės ar išgyvenimo prasme. Ypač palyginus su jau naudojamais vaistais – juk nauji turėtų būti geresni, nes jei tokie nėra, kam juos apskritai gaminti ir parduoti.
Taigi, susidaro informacijos perskyra – vaistus sunku palyginti ir išsirinkti optimaliausią gydymą. Beate Wieseler, pagrindinė tyrimo autorė, situaciją pakomentavo taip: „Dėl to pacientų galimybės priimti informuotus, jų poreikius atitinkančius sprendimus yra sutrikdytos. Ir sveikatos apsaugos sistema, norinti save vadinti orientuota į pacientus, nesilaiko savo etinių įsipareigojimų“.
Bet ar yra išeičių? Laisva rinka taip save reguliuoja, kad kompanijos gali pristatyti produktus ir juos parduoti, jei apie tai nemeluoja. Šie vaistai, kurių naudos įrodymų mokslininkai neaptiko, greičiausiai yra gaminami senesnių formulių pagrindu. Tai yra, jie nėra neveiksmingi – tiesiog jie pristatomi kaip nauji, kai iš esmės tokie nėra. Mokslininkai mano, kad viena iš išeičių galėtų būti aiškesnis sveikatos apsaugos sistemos poreikių deklaravimas – valstybė farmacijos pramonei praneštų, kokie vaistai yra reikalingi labiausiai, ir kompanijos tokius vaistus pristatytų rinkai. Tai, žinoma, yra sunkiai įgyvendinama, nes atlikti visų produktų lyginamuosius tyrimus yra tiesiog neįmanoma.
