Kauno arkivyskupijos kurijoje vairuotoju dirbantis 46 metų J.Vaitkevičius pirmą kartą kraujo davė savo sesers vyrui, sunkiai sužeistam per avariją. Tuo metu svainį reikėjo skubiai operuoti, buvo brangi kiekviena minutė, o judviejų kraujo grupė atitiko.
„Tai įvyko dar 2006 metais. Ši nelaimė mūsų šeimai buvo tarsi starto linija tolesnei donorystei“, – ištarė aukotojas.
Vieno donoro kraujas gali išgelbėti net tris gyvybes, todėl kaskart apsilankius kraujo centruose, J.Vaitkevičių apima nuostabus jausmas: „Malonu, kai žinai, kad kažkam gali padėti – be kraujo donorų pagalbos nepavyktų išgelbėti gimdymo komplikacijas patiriančių moterų, onkologijos ligomis sergančių ar sunkias traumas avarijų metu patyrusių žmonių“.
Dažniausiai jis vyksta į Kauno klinikų kraujo centrą, kuriame lankėsi jau 42 kartus.
Donorais tapo ir J.Vaitkevičiaus šeimos nariai – jo seserys, broliai, sūnus Lukas.
Iš Zarasų kilęs kurijos darbuotojas vaikystėje labai bijojo skiepų ir adatų – juokaudamas save jis palygino su seno animacinio filmo personažu begemotu.
Tačiau laikui bėgant baimę pavyko įveikti.
Patyręs donoras nešykštėjo patarimų pradedantiems – ne visi žino, kad duodant kraujo būtina laikytis tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, tą pačią dieną aktyviai nesportuoti.
Kartą jis po apsilankymo donorystės punkte vakare nuėjo su draugais pažaisti krepšinio ir tinklinio, o naktį pasijuto blogai – svarstė net apie greitosios iškvietimą. Laimei, būklė po kurio laiko pagerėjo
