Laisvės partijos atstovių inicijuotos pataisos, kurios gydymo įstaigų vadovų darbą apribotų dviem penkerių metų kadencijomis iš eilės, sukėlė nemenką sumaištį pačių valdančiųjų gretose dėl SRK pirmininko konservatoriaus A.Matulo laikysenos.
Šio politiko sūnus vadovauja Vilniaus Karoliniškių poliklinikai ir ne tik opozicija, bet ir valdantieji ėmė viešai įtarinėti, kad A.Matulas, nepritardamas pataisoms ir nenusišalinęs nuo balsavimo, galbūt supainiojo privačius ir viešuosius interesus, nors jis tai neigė, tvirtindamas, kad jo sūnaus padėčiai šios teisės normos neturi įtakos.
Konfliktą pavyko nugesinti – pataisas SRK iš naujo apsvarstė, A.Matulas nusišalino balsuojant ir dabar jos keliaus į Seimo posėdžių darbotvarkę.
Bet galutinai jas priimti nebus paprasta, gali prireikti ir opozicijos balsų, nes ir dalis valdančiųjų antrina jas kritikuojančioms savivaldybėms ir teigia, kad apribojus vadovavimą gydymo įstaigoms dviem kadencijoms regionuose gali trūkti specialistų, galinčių eiti tokias pareigas.
Dviejų kadencijų limitą pataisų šalininkai gina aiškindami, kad kai kurioms sveikatos įstaigoms tie patys asmenys vadovauja net po kelis dešimtmečius, susikuria nekritikuotino vadovo autoritetą, o tai esą sudaro sąlygas suvešėti pavaldinių mobingui.
Vienaip ar kitaip, vadovo kadencijų skaičius rūpi pirmiausia gydyklų vadovybei, medikams, bet pacientams tai ne itin svarbu. Visai kas kita gydymo įstaigų tinklo pertvarką numatanti Sveikatos išsaugojimo ir stiprinimo plėtros programa.
Jeigu ją pavyktų realiai įgyvendinti, visuomenė tik paplotų. Mat siekiama mažinti grėsmes ir rizikas sveikatai, gerinti medicinos paslaugų kokybę ir jų prieinamumą regionuose, stiprinti gyventojų psichikos sveikatą.
Kas galėtų prieštarauti siekiui vidutinę vyrų sveiko gyvenimo trukmę iki 2030-ųjų pailginti nuo 56 iki 62,6 metų, o moterų nuo 59,1 iki 65 metų? Lietuvius turėtų rečiau pakirsti ir mirtys, kurių įmanoma išvengti prevencinėmis sveikatinimo priemonėmis. Tokio mirtingumo rodiklį siekiama sumažinti nuo 293 iki 160 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
Sustiprinus dėmesį psichikos sveikatai turėtų gerokai sumažėti ir savižudybių – nuo 23,5 iki 13 mirčių 100 tūkst. gyventojų 2030 metais. Be abejo, ankstyvą mirtingumą Lietuvoje daugiausia lemia socialinės priežastys, lietuvių gyvenimo būdas – medikai nustatė, kad net 49 proc. mirčių sukelia nesveika mityba, tabako ir alkoholio vartojimas, per mažas fizinis aktyvumas.
Medikai nedaug ką gali nuveikti, tik aiškinti pacientams, kad jie patys sau kasa kapo duobę. Bet visuomenės švietimas, sveiko gyvenimo būdo propagavimas, sąlygų fiziniam aktyvumui sudarymas ilgainiui galėtų kurti sveikatai palankesnę gyvenseną.
Labai svarbu ir ligų prevencija, laiku nustatant grėsmes ar neuždelsiant gydymo, o tai jau priklauso nuo sveikatos apsaugos sistemos efektyvumo.
Kad ir kaip būtų, padėties negalima laikyti normalia, jei prevencinėmis priemonėmis išvengiamas mirtingumas Lietuvoje net 2,5 karto didesnis nei vidutiniškai ES, o vyrų vidutinė gyvenimo trukmė beveik 7 metais trumpesnė.
Tačiau didžiausia visų reformų bėda ne jų tikslai, o priemonės, kurios būna netikslios, nekonkrečios ar net sujaukiančios visą sistemą. Tokie įtarimai lydi ir gydymo įstaigų pertvarką.
Labiausiai nerimauja nedidelių savivaldybių tarybos, jose dirbantys medikai, jų gyventojai, bijantys planų nuo 2023-iųjų per penkmetį steigti naujus medicinos paslaugų darinius – sveikatos centrus, kurie sujungtų kelias gydymo įstaigas, plėtoti dienos ambulatorinį gydymą rečiau taikant stacionarinį, mažas ligonines specializuoti slaugai.
Šitokios pertvarkos poreikis aiškinamas ne tiek noru taupyti pinigus, kiek siekiu garantuoti aukštesnės kokybės sveikatos priežiūrą, nes esą didesnės, daugiau patyrusių medikų turinčios ligoninės pacientams laiku nustatys ligas ir gydys kvalifikuočiau.
Žinoma, tikimasi, kad ir sveikatos apsaugai skiriamos lėšos bus naudojamos efektyviau.
Bet nedidelių ligoninių medikai aiškina, kad ir jie gydo tinkamai, o esą tikrasis reformos tikslas – sutaupyti savivaldybių sąskaita pinigų, negalvojant, kaip nutols nuo gyventojų medicinos pagalba, nes jiems teks važinėti kelias dešimtis kilometrų į regionų gydymo įstaigas.
Žmonės taip pat baiminasi gresiančio netoliese esančių ligoninių uždarymo ir juos nelabai guodžia pažadai, kad bus organizuotas pacientų pavėžėjimas į tolimesnes gydymo įstaigas.
Numatoma reforma politiškai bene labiausiai pažeidžiama todėl, kad jai stinga konkretumo, kokiomis priemonėmis būtų galima spręsti savivaldybių vardijamas problemas. Gali susidaryti įspūdis, kad tai tik gerų norų deklaracija, dar nežinant, kaip realiai reikės tvarkytis.
Regis, tik derantis su savivaldybėmis ir leidžiantis į kompromisus Sveikatos apsaugos ministerijai gali pavykti ne vien skelbti gydymo įstaigų reformą, bet ir realiai sukurti efektyvesnę sveikatos priežiūrą.
