„Nežinome, kiek turime laiko“, – sakė Serhijus Zosimenko, labdaros organizacijos darbuotojas, remiantis 11 pacientų, jų gydytojus ir tėvus. „Mes iš tikrųjų nežinome, kaip čia išgyventi, daugiau išteklių nebeturime“, – paaiškino jis.
Lenkijos ir Slovakijos ligoninės sutiko nemokamai tęsti pacientų gydymą, tačiau kol kas vaikai, kuriems nuo 2 iki 15 metų, negali ten patekti, nes miestas visiškai apgultas. Vienintelė galimybė jį palikti – išskristi sraigtasparniu.
„Problema ta, kad mes negalime išgabenti vaikų sausumos keliais, evakuacija galima tik oro erdve“, – sakė S.Zosimenko.
Pasak jo, visi keliai iš miesto yra užminuoti, tad keliauti jais tiesiog neįmanoma.
Černigovas yra maždaug 150 kilometrų į šiaurės rytus nuo Kijevo, prie kelio Baltarusijos sienos link. Prieš kelias dienas jį apsupo Rusijos pajėgos, kurios apšaudė gyvenamuosius miesto rajonus, įskaitant namus, vaikų darželį ir turgų.
Gynybos ekspertas: matome tikrą rusų kariuomenės veidą – negailestingą, brutalų ir gyvulišką
Visi keliai, vedantys į miestą ir iš jo buvo užminuoti, siekiant apsiginti nuo puolančios Rusijos kariuomenės, socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė regiono administracijos vadovas Viačeslavas Čausas.
Viena Rusijos raketa nusileido visai šalia nuo vėžio gydomų pacientų „Prieš dvi dienas sviedinys pataikė už 200 metrų nuo mūsų ligoninės – tai buvo „GRAD“ sparnuotoji raketa“, – sakė S.Zosimenko. Jis visą dieną į rūsyje įrengtą slėptuvę nuo bombų rinko vaistus ir maistą.
Tačiau vietinė bendruomenė susivienijo, visi padeda vieni kitiems. Vaistinės ir parduotuvės, ko beprireikia ligoninei, atiduoda nemokamai. Tačiau kai kurių dalykų jau nėra kaip gauti, didelė problema – nuskausminamieji vaistai.
„Kai žmonės serga vėžiu, jiems reikia daug skausmą malšinančių vaistų, o mes turime problemų dėl morfijaus ir kitų medikamentų trūkumo“, – sakė S.Zosimenko. Pasak jo, Černigovo onkologinėje ligoninėje liko tik aštuonios morfijaus ir kitų skausmą malšinančių vaistų.
Ligoninė nebuvo tinkamai paruošta karui, o laikina slėptuvė buvo tokios baisios būklės, kad žmonėms darėsi bloga joje miegoti, baimę kėlė ir rizika užsikrėsti koronavirusu.
Taigi jie miegojo ant pirmo aukšto grindų ir slėptuvė traukdavosi kiekvieną kartą, kai užkaukdavo apie antskrydį perspėjančios sirenos. „Visi pavargę, ypač medicinos personalas, paskutinę savaitę niekas normaliai neišsimiega, nusnūsta vos dvi ar tris valandas“, – sakė S.Zosimenko.
Gydytojams ir slaugytojams tenka papildomas darbo krūvis, nes dalis jų kolegų lieka namuose su šeimomis, tačiau dirbantieji į tai žiūri supratingai.
Tiesa, stengiamasi pagerinti ligoninėje likusių gyvenimo sąlygos: rūsio sienos tinkuojamos, klojama grindų danga, įrengiamas apšvietimas šalia lovų.
S.Zosimenko sujaudino, kaip visi padeda vieni kitiems. Statybinių reikmenų parduotuvėse, vaistinėse ir prekybos centruose jį atpažįsta ir pinigų neprašo. „Tik rūpinkitės tais vaikais“, – sako vietos verslininkai.
„Suprantu, kad gyvenu nuostabiausioje pasaulio šalyje – 40 milijonų gyventojų, kuriems rūpi žmonės, kurių jie nepažįsta“, – sakė jis.
„Jei Rusija galės kontroliuoti mūsų šalį, tai bus tik vienu būdu – nuspręsdama nužudyti 40 milijonų žmonių, nes būtent tiek yra piliečių, pasiryžusių ją apsaugoti.
Jis dirba labdaros organizacijoje „Evum“, kuri remia vaikų onkologijos skyrių. Tačiau per karą jo darbo pobūdis stipriai pasikeitė. Dabar jis parduotuves ieško maisto ir rūpinasi, kad vaikai būtų išgabenti iš karo zonos, o prireikus, jis ruošiasi ir kautis.
Vyras į ligoninę atsinešė savo ginklą ir kartu su kai kurių vaikų tėčiais sukūrė neformalų apsaugos būrį.
„Esame čia su savo ginklais, kai kurie šių vaikų tėvai atsineša ką nors, kad galėtų juos apsaugoti. Esame pasirengę paaukoti savo gyvybes, bet nenorime atiduoti šių vaikų gyvybių. Dirbu su vaikais, nes jie yra architektai, žmonės, kurie gali sukurti ateitį. Mums belieka padėti jiems išgyventi, kad jie galėtų daryti tai, ką ir turėtų“, – aiškino S.Zosimenko.
Susiję straipsniai
Jis nieko nesigaili, nepaisant patirtų neramumų, ir stiprėjančios nuojautos, kad daugelis tų, kurie ruošiasi ginti savo miestą, pergalės prieš Rusiją savo akimis gali ir nebeišvysti.
„Kiekvieną kartą atėjęs į šį kabinetą ir pamatęs šautuvą prisimenu, kas čia vyko pastarąsias šešias dienas, jaučiu kažkokią įtampą savyje. Vėl prisimenu, kad kažkas pradėjo karą mano šalyje. Jei nemirsiu čia per ateinančias dvi savaites, tai bus stebuklas“, – sakė savo lemtį pasitikti pasiryžęs vyras.
Parengta pagal „The Guardian“ inf.