Jauna slaugytoja – apie pirmąjį pacientą, darbą su „ateivio skafandru“ ir ekstremalų greitį

Iš arti matyti koronaviruso siaubą buvo sunku net visko mačiusiems, patyrusiems gydytojams ir slaugytojams. O kartu su jais darbavosi ir Panevėžio kolegijos studentė 22 metų Laura Draugelytė. Ar jaunoji slaugytoja tuomet neišsigando, nesupanikavo ir ką ji mano apie koronavirusą dabar, kai baisumai liko praeityje? O gal ekstremalūs išbandymai tik dar labiau sustiprino norą tapti medike? Viso to Lauros ir klausėme.

Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr. koliažas
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr. koliažas
Tėtis Laurą vairuoti išmokė, kai šiai tebuvo 8-eri.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Tėtis Laurą vairuoti išmokė, kai šiai tebuvo 8-eri.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Slaugytojos specialybę pasirinkusi Laura sako, kad nuo vaikystės svajojo būti šalia pacientų.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (6)

Lina Rušėnienė, „Panevėžio kraštas", www.panskliautas.lt

Jun 24, 2022, 3:14 PM

– Laura, esate būsimoji slaugytoja, dabar – Panevėžio kolegijos studentė. Pirmąjį krikštą gavote per koronaviruso pandemiją. Ligoninėje savanoriavote per jos įkarštį, tuo metu, kai joje dirbti niekas nevertė. Daugelis bijojo būti savanoriais ir į ligonines įeiti net grindų išplauti.

– Pandemija prasidėjo vos tik įstojus į kolegiją. Panevėžio slaugos ligoninėje mums turėjo būti praktika. Bet po trijų dienų buvo paskelbtas karantinas, nes sergančiųjų vis daugėjo. Praktikos atlikti mes nebegalėjome, bet galėjome savanoriauti.

Aš sutikau būti savanore Respublikinėje Panevėžio ligoninėje ir tuo labai džiaugiuosi. Iš pradžių – namuke prie ligoninės, po to – Priėmimo skyriuje.

Namuke prie ligoninės matuodavau temperatūrą, klausinėdavau apie kovido simptomus. Dirbau su vadinamuoju ateivio skafandru. Laimei, vasarą jį pakeitė respiratoriai ir mediko apranga, nes su skafandru baisiai karšta.

Užduotis – nesudėtinga, bet man buvo įdomu. Sutikau visokių žmonių. Iki tol maniau, kad daugelis žmonių yra geri, mandagūs, bet kaip kai kurie supykdavo, kai į ligoninę neįleisdavau! Tarsi aš kovidą būčiau sugalvojusi.

Dėl to buvo nesmagu, antra vertus, užsigrūdinau. Nesiveldavau į konfliktus, nesiginčydavau, jie parėkaudavo ir nueidavo.

– Tai tikrai geriausia taktika. Bet po to jus pakvietė į Priėmimo skyrių ir sutikote?

– Ne, niekas manęs nekvietė. Aš pati pasiprašiau, kad priimtų.

Jei ne savanorystė, dabar neturėčiau tiek praktinių žinių ir patirties, taip nepasitikėčiau savimi, kaip dabar pasitikiu.

Kiekvieną dieną mokiausi kažko naujo, o svarbiausia, kad išmokau išsaugoti šaltą protą, nepanikuoti. Atveždavo ligonius, patyrusius insultą ar infarktą, patekusius į avariją – sužeistus, kruvinus, traumuotus. Vaizdas gali būti baisus, net sukrečiantis, bet nėra kada gailėti, reikia greitai reaguoti, žmogų gelbėti.

– Praktikos dar neturėjote, tad ar nebijojote pakenkti? Juk ir po avarijos patariama sužeistojo neliesti, kad nepadarytum daugiau bėdos.

– Visuomet šalia būdavo patyrusių slaugytojų, klausydavau jų patarimų, joms pagelbėdavau. Kaip tik ten gavau svarbiausius savo darbo pagrindus, išmokau leisti vaistus, iš venos imti kraują, įvesti kateterį, statyti lašines. Visko, ką dabar moku, kaip tik tuomet išmokau.

– Ar prisimenate pirmą savo pacientą, kuriam, sakykime, statote lašinę?

– Puikiai prisimenu! Labai bijojau, iš jaudulio drebėjo rankos. Prisipažinau, kad tai bus mano pirmas bandymas, paklausiau, ar sutinka. Ligonis neišsigando, sakė: „Žinoma, o kaip kitaip išmoksi?“

Man pasisekė, kad to paciento buvo geros venos, susitvarkiau be vargo.

Koronavirusas tuo metu įsisiautėjo. Skiepų nebuvo, liga – nežinoma. Per televizorių matydavome kraupius vaizdus iš užsienio. Kiekvienas naujas susirgimas atrodė vos ne mirtis. O juk ligoninės Priėmimo skyriuje, būdavo, atveža ligonį, – ir jūs gi nežinote, ar jis neserga koronavirusu?

– To niekuomet nežinodavome. Du kartus aš pati sirgau, bet užsikrėčiau šeimoje, o ne ligoninėje. Nes ligoninėje labai saugojome save ir kitus, dažnai keisdavome kaukes, pirštines, viską dezinfekuodavome, net tušinukus.

Į vidų neleisdavome ligonių artimųjų – dėl to paties koronaviruso.

Suprantama, sergančiajam ramiau, kai šalia kas nors iš savų, bet buvo tokia tvarka.

– Iš pradžių turbūt sunku buvo žmones sulaikyti? Ar greitai apsiprato su nauja tvarka? Bet turbūt ir čia teko išgirsti įvairiausių priekaištų?

– Skaudžiausiai išgyvenau priekaištus moters, kurios į skyrių neįleido, o jos mama mirė. Apkaltino mane. Bet aš tą dieną netgi nedirbau! Suprantu, kaip jai skaudu, kad negalėjo būti šalia mirštančios mamos paskutinėmis jos gyvenimo minutėmis, tik ar medikai, slaugytojai dėl to buvo kalti?

– Laikas buvo išties siaubingas – artimuosius lankyti buvo draudžiama, prisiskambinti medikams sunku, nes jie patys pervargę. O dar visokio plauko sąmokslininkai iš pakampių rėkavo, esą jokio koronaviruso nėra. Ką pastariesiems galėtumėte pasakyti?

– Pati tokių žmonių pažįstu. Aš jiems sakydavau: „Ateikite savanoriauti, savo akimis išvysite.“ Pykdavau ant jų, nes tokia sunki liga, o jie kartoja: „Gripas.“

Gripas taip pat pavojingas, bet kovidas – baisus. Buvo sakoma, kad jauniems žmonėms jis ne toks pavojingas, bet iš tiesų mačiau daug sergančių jaunų žmonių.

Kai atlikau praktiką Reanimacijos skyriuje, per duris matydavau juos, prijungtus prie kvėpavimo aparatų. Baisus jausmas. Žinojome, kad dalis pasveiks, o dalis mirs. Dar kiti gyvens, bet sveikata nebebus tokia kaip iki kovido.

Mano šeimos artimas bičiulis labai sunkiai sirgo, buvo pažeisti plaučiai, ištikusi koma. Gydytojai pripažino: stebuklas, kad jis pabudo, atsikėlė.

– Pasibaigus apribojimams kaukę tebedėvėjote. Daugelis taip džiaugėsi jų atsikratę...

– Kaukę dar kurį laiką užsidėdavau eidama į parduotuvę. Ji saugo ne tiktai nuo kovido, bet ir nuo kitų ligų, netgi nuo vėjo, šalčio. Aš taip įpratau ligoninėje ir kaukė man netrukdo.

– Taigi ligoninėje ir savanoriavote, ir praktiką atlikote. Turbūt ne tiek jau daug kursiokų pasekė jūsų pavyzdžiu? Ar mama nesakė, kad viskas, jau užteks tų savanorysčių?

– Tokią specialybę pasirinkome. Jei būčiau nusprendusi tapti mokytoja, galbūt nebūčiau tapusi savanore.

O tėvai niekuomet man nedraudė, kaip tik mane palaikė. Juk tai nauda man pačiai, ranka greičiau įgunda, lengviau ir geriau atlieku medicinines procedūras.

Labai patiko praktika Kardiologijos, Neurochirurgijos skyriuose. Gera visur matyti, koks progresas. Pacientai į ligoninę patenka su skausmais ir nelaimingi, susirūpinę, o išeina plačiai šypsodamiesi. Pokytis itin akivaizdus Neurochirurgijos skyriuje.

– Kai pacientai šypsosi, tai ir jūs linksma?

– Darbe aš visuomet laiminga, niekuomet nesinešu savų bėdų. Liūdžiu tik sužinojusi apie pacientų mirtį. Stengiuosi prie ligonių neprisirišti, bet kaip atsiriboti, jei su jais kasdien kalbuosi, žinau vardus?

– Galbūt planuojate tęsti studijas? O gal svajojate net tapti gydytoja?

– Gydytojas ateina, vizituoja, rūpinasi ligoniais, bet slaugytojai yra tie žmonės, kurie su pacientais lieka visai dienai. Kaip tik to norėjau nuo vaikystės – būti šalia pacientų.

Dabar mokslus baigiu. Rašiau kursinį darbą apie smegenų aneurizmą – kuo slauga išskirtinė rūpinantis ligoniu, kai aneurizma plyšta ir kraujas užlieja smegenis.

Galbūt magistrantūroje studijuosiu išplėstinę slaugą, gal sieksiu universitetinio išsilavinimo. Dar neapsisprendžiau.

Noriu mokytis, įgyti daugiau žinių, bet kol kas tai ateitis.

– Koks jūsų laisvalaikis?

– Laisvalaikiu savanoriauju ligoninėje. Dar mano hobiu buvo slalomas, dalyvaudavau mašinų lenktynėse.

Automobilį vairuoju jau nuo 8 metų, išmokė tėtis. Tiesia trasa pasiekdavau 100 kilometrų per valandą greitį, vingiuose sulėtindavau, kad nenumuščiau kuoliukų.

– Sunku net patikėti, kad tokia švelni pašnekovė – ekstremalė! Gal ir greitį viršijate?

– Oi ne, greitai atsivažinėjau per varžybas. Bet kai laikiau vairavimo egzaminus, instruktorius vis liepė neskubėti. Mat aš įpratusi ir greitį spausti, ir bėgius staigiai perjunginėti.

Mūsų visa šeima mėgsta automobilių sportą.

Dar labai mėgstu piešti ir tapyti, netgi laikiau dailės egzaminą baigdama gimnaziją. Kepti tortus ir pyragus – man irgi džiaugsmas.

Ir dar – kelionės!

Mane džiugina prisiminimai iš Prancūzijos, Turkijos, Belgijos, Vokietijos, Vengrijos.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.