Nuo vaistų politikos dažnai priklauso gydytojo klinikinio darbo efektyvumas bei, suprantama, didele dalimi ir šalies žmonių sveikata. Juk kiekvienas gydytojas siekia geriausių gydymo rezultatų, o tam būtina, kad kiekvienas pacientas gautų optimalų ir jam asmeniškai adaptuotą gydymą.
Atrodo, kad visiems turi būti gerai suvokiama, kad šalyje vykdoma vaistų politika turi tam tarnauti. Deja, gerai prisimename buvusiąją Vyriausybę, kurios atstovai deklaravo, kad gydytis pigiais vaistais Lietuvoje taps madinga, o kompensuoti galima tik patį pigiausią generinį vaistą. Jei tau jis netinka, tai už kitą mokėk pilną kainą iš savo kišenės.
Gerai, kad dar nesiūlė gydytis šlapimu ir užkalbėjimais, kas, beje, dar populiaru kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse. Blogiausia tai, kad buvo spjaunama į klinicistų aiškinimus, jog yra tokių specifinių ligų, kai pasiekus gerą klinikinį efektą, jokiu būdu negalima keisti vaistų, nes tai pablogins ligos eigą, prasidės komplikacijos, gali net kilti pavojus paciento gyvybei.
Nulis reakcijos iš Sveikatos apsaugos ministerijos.
Ką gi, pacientams neliko nieko kito kaip tik rengti demonstracijas prie ministerijos ir Vyriausybės rūmų. Dabartinės ministerijos vykdoma vaistų politika tik patvirtina klasikinį teiginį, jog niekas niekuomet nesimoko iš svetimų klaidų, todėl vėl lipama ant to paties grėblio.
Vėl šeimos gydytojai turi aiškinti savo pacientams, jog jiems paskirti įprastiniai vaistais, kurie metų metais davė puikų klinikinį efektą jau nekompensuojami, todėl reikia arba keisti vaistus arba mokėti pilną kainą iš savo kišenės. Lyg šeimos gydytojams per mažai problemų – priėmimai lūžta nuo užsikrėtusių koronavirusu, o čia dar reikia aiškintis, kodėl ministras priiminėja tokius keistus sprendimus.
Lietuvos pacientų organizacijų atstovų taryba dar vasarį kreipėsi į Seimo Sveikatos reikalų komitetą dėl iškilusių problemų, nustatant kompensuojamų vaistų sąrašus.
Deja, atrodo, niekam tas nesvarbu. Ir vėl bus kalti šeimos gydytojai ir vėl šimtai tūkstančių pacientų (iš kurių didesnė dalis pensininkai) už jiems reikalingus vaistus mokės pilną kainą iš savo kišenės.
Ar nors kartą išgirsime, kad koks nors ministras pasakytų, jog tai jo mea culpa, mea maxima culpa. Jie niekuomet nekalti. Jie nori kaip geriau, o išeina kaip visuomet.
