Esame šiuolaikinė visuomenė, suprantanti, kad nei vienas mūsų narys nėra apsaugotas nuo ligos, dėl kurios prireiktų organų transplantacijos. Todėl kiekvienas žingsnis daromas organų donorystės srityje yra ir kiekvieno mūsų atsakomybė.
Lietuvos asociacija „Gyvastis“, vienijanti transplantacijos laukiančius ir su persodintais organais gyvenančius žmones, ypač atidžiai stebi informaciją, susijusią su organų donorystės ir transplantacijos procesu. LR Seime pateikti pasiūlymai keisti Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą kelia nerimą.
Jis, pasak asociacijos prezidentės Aušros Degutytės, susijęs su tuo, kad šie pacientai yra ypač jautri žmonių grupė, kurios sveikata ir net gyvybė priklauso nuo žmonių geranoriškumo ir teigiamo požiūrio į organų donorystę.
„Mūsų manymu, keičiant organų donorystės modelį reikia ypač gerai pasiruošti – plačiau supažindinti visuomenę, nes apie numanomą donorystės modelį tebuvo keletas pasisakymų, tačiau išsamios viešinimo kampanijos nebuvo“, – sako A. Degutytė.
Jos teigimu, „Gyvasties“ nariai turi jaustis užtikrinti, kad numatomas donorystės modelis bus tikrai naudingas pacientams, laukiantiems transplantacijos: „Vien tik pasakymo, kad pakeitus modelį į numanomą padaugės organų – neužtenka ir kodėl visuomenei bus geriau – reikalingas aiškus atsakymas.
Tose šalyse, kuriose įteisintas šis modelis, donorystės skaičiai labai skiriasi: yra šalių, kuriose donorystės skaičiai 1 milijonui gyventojų gerokai didesni nei Lietuvoje, pvz., Ispanijoje 40,2, Kroatijoje 29,5, Belgijoje 27,1, Čekijoje 25,06, Italijoje 24,4, Suomijoje 21,44. Tačiau yra daug šalių, kuriose šis rodiklis yra žymiai mažesnis nei Lietuvoje – Slovakijoje 11,04, Lenkijoje 10,38, Bulgarijoje 3,48, Liuksemburge 3,33, Nyderlanduose 15,87, Norvegijoje 17,54. Tai – 2021 m. duomenys, Lietuvoje tais metais rodiklis buvo 18,89.
Todėl argumentas, kad padaugės donorystės atvejų – neparemtas jokiais įrodymais ir mums tai kelia nerimo“.
Pasak „Gyvasties“ prezidentės, pasiekti išties norimo rezultato – kad padaugėtų organų donorystės atvejų – reikalinga priemonių visuma: aktyvus visuomenės švietimas, dėmesys medikams ir įstaigoms, ruošiančioms donorus (adekvatūs įkainiai, mokymai, finansinės paskatos).
Tinkamai pasiruošus numanomas sutikimo modelis pasitarnautų jautriausiai pacientų grupei – transplantacijos laukiantiems pacientams sulaukti gyvybę gelbstinčio gydymo: „Pakeitus tik modelį, bet neatlikus švietėjiško darbo, donorystės rezultatas galėtų būti ne toks, kokio tikimės ir laukiame. O tada nukentės pacientai“.
Pacientų organizacijai lieka neaišku dėl žiniasklaidoje jau pasirodžiusios informacijos apie Bažnyčios atstovų nuomonę ir poziciją šiuo klausimu.
„Bažnyčios nuomonė labai svarbi, nes kartais ir jos atstovai būna vienu iš donorystės proceso dalyvių: ligoninių kapelionų prašoma pasikalbėti su mirusiojo artimaisiais, kai jie abejoja ar nežino, kaip elgtis, kai gydytojai mirusiojo artimųjų klausia dėl donorystės, – sako A. Degutytė. – Jei kunigai reikš nepritarimą, ir visai nesvarbu, kad numanomam modeliui, o ne pačiam donorystės faktui – daliai visuomenės tai turės įtakos“.
A. Degutytė sako mananti, kad diskusijos šioje situacijoje tikrai galėtų padėti rasti bendrą kalbą su Bažnyčia: „Juk kitose šalyse, kuriose veikia šis modelis, religija neprieštarauja – donorystės procesas aktyvus.
Matyt, ir čia trūksta susikalbėjimo, išsiaiškinimo. O kai nėra aiškumo, tuomet ir kyla įvairių nuomonių, kurios tikrai neprisideda prie organų donorystės skatinimo. O juk pacientais galime tapti kiekvienas. Ir visiems turėtų būti ne tas pats, ar galėsime išgyventi susirgę, jei ligą tik organo persodinimas galės pagydyti“.
