Vilniuje gimusios ir augusios mokslininkės tyrimai vertinami kaip regeneracinės medicinos proveržis. Ū.Jurkūnas darbai buvo pristatyti Jungtinių Valstijų žiniasklaidoje.
Kasmet per atostogas su šeima iš Bostono į Lietuvą atvykstanti Ū.Jurkūnas prisipažino, kad čia geriausiai pailsi, ypač tada, kai būna Nidoje.
Kai paliko Vilnių, jai buvo penkiolika. Tuo metu mokėsi S.Nėries vidurinėje mokykloje, o vidurinę mokyklą baigė Amerikoje. Į šią šalį išvykusi kartu su mama, kuri buvo pakviesta profesoriauti, Ūla apsisprendė būti ne tik gydytoja, bet ir mokslininke.
Kartu su vyru Andriumi Jurkūnu, kuris taip pat mokėsi Vilniaus S.Nėries vidurinėje mokykloje, Ūla augina tris vaikus: Miją (20 m.), Tomą (18 m.) ir Sofiją (9 m.).
Širdyje ji jaučiasi vilnietė, todėl vos tik atvykusi su savo artimaisiais susitiko „Neringos“ restorane. Kelionė į Nidą, kur yra Jurkūnų šeimos namas, jai priminė vaikystės vasaras.
Ilgas pasivaikščiojimas nuo Purvynės gatvės prie jūros, o tada būtinai apeiti kopas ir grįžti pamariu namo – toks maršrutas kasmet kuo nors sužavi retą viešnią.
Plaukiojimas laivu Kuršių mariose, kai atsiveria nuostabaus grožio kopos, šįkart ilgam išliks jos atmintyje, kaip ir apsilankymas su vaikais Raganų kalne, Jūrų muziejuje.
Akių chirurgė iš JAV prisipažino, kad darbo reikalais yra daug važinėjantis žmogus, neseniai skaitė paskaitas net Australijoje.
Bet atvykusi į Lietuvą stengiasi atsipalaiduoti ir atitolti nuo darbo.
Dažniau su savo kolegomis iš Lietuvos Ūla susitinka įvairiose tarptautinėse konferencijose ir stengiasi kuo daugiau sužinoti, kas vyksta gimtinėje.
Nuo 2006-ųjų mokslininkų komandai vadovaujanti lietuvė pasakojo, kad pavyko sukurti išskirtinę kamieninių ląstelių technologiją be farmacijos pramonės pagalbos.
Tyrimus rėmė JAV Nacionalinis akių ligų institutas. Daug metų vykusius darbus lydėjo sėkmė, nes mokslininkų komandai pasisekė sukurti tokią ragenos kamieninių ląstelių auginimo ir persodinimo procedūrą, kuri atitinka JAV standartus.
– Prieš keletą metų laboratorijoje, kurioje dirbate, buvo sukurtas išskirtinis kamieninių ląstelių implantas, sugrąžinantis regėjimą. Kokie darbai vyksta dabar?
– Tai buvo labai reikalingas kamieninių ląstelių implantas, kuris praskaidrina rageną. Tai pirmoji technologija JAV, negaliu sakyti, kad tai pirmoji technologija pasaulyje, bet mes šį metodą kokybiškai patobulinote.
Tai reiškia, kad operacijos, kurios iki tol buvo atliekamos Azijoje ir Europoje, tapo kur kas saugesnės. Pernai mūsų moksliniai tyrimai jau baigėsi, turime išanalizuoti gautus rezultatus, planuojame juos skelbti šį rudenį.
Koks yra naujo metodo saugumas, kokie gresia šalutiniai poveikiai – tai jau esame anksčiau paskelbę, bet dar liko neatsakytų klausimų, pavyzdžiui, koks yra gydymo efektyvumas taikant kamieninių ląstelių implantą. Iki šiol tai nėra viešai aptarta, nes dar vyko operuotų pacientų stebėjimas.
Kamieninių ląstelių implanto kūrimo tikslas – sukurti patikimą metodą, kuris būtų taikomas klinikinėje praktikoje.
Dėl šios priežasties pernai įkūriau startuolį. Nors pirmi žingsniai mokslo srityje jau žengti, kuriant medicinos priemonę, kurią galėtų taikyti akių mikrochirurgai, reikia atlikti dar daug darbų, būtina sukurti visą infrastruktūrą. Tai – naujas dalykas, kurį aš padariau.
– Ar pasaulyje yra didelis kamieninių ląstelių implantų poreikis? Ar tai yra nišinė sritis?
– Tai nauja technologija, sakyčiau, viena pirmųjų technologijų oftalmologijoje, tačiau ji atveria duris naujiems metodams, pavyzdžiui, įmanoma taikyti kamienines ląsteles gydant ne tik ragenos, bet ir tinklainės pažeidimus, gelbėjant pacientus nuo glaukomos, dėl kurios taip pat prarandamas regėjimas.
Kamieninių ląstelių technologija vystosi sparčiai, tai tikrai nėra ateities medicina, nes geri rezultatai pasiekiami jau dabar.
Pavyzdžiui, daugelį metų persodinti rageną nebuvo įmanoma be donoro. Pastaruoju metu sėkmingai kuriamas naujas metodas.
Taikant kamieninių ląstelių auginimo technologiją iš vienos donoro ragenos galima išauginti tiek audinių produktų, kurių užtektų net 60 pacientų.
Tai yra svarbi mokslinių tyrimų kryptis, nes daugelyje pasaulio valstybių labai trūksta donoro ragenų.
Tai siejama su tam tikromis kultūrinėmis ir religinėmis nuostatomis, dėl kurių mirusio žmogaus artimieji dažniau sutinka aukoti jo širdį, inkstus, kepenis, bet ne ragenas.
Manau, psichologiškai sunku priimti šį žingsnį. Bent jau Azijos šalyse žmonės tiki, kad akys yra kelias į sielą, todėl jiems būna sunku susitaikyti su mintimi, jog mirusysis gali būti palaidotas be akių.
Sukūrus ir patentavus metodą, kaip užauginti naują ragenos audinį iš kamieninių ląstelių, pacientams nereikėtų ilgai laukti, kol atsiras tinkamas donoras.
– Ar JAV gyventojai taip pat susiduria su tokiais sunkumais?
– Amerikoje taikoma kitokia praktika, mes neturime donoro kortelių. Kai žmogus gauna vairuotojo pažymėjimą, teiraujamasi, ar jis sutinka po mirties tapti donoru.
Gavus teigiamą atsakymą ant vairuotojo pažymėjimo atsiranda specialus ženklas. Dėl šios priežasties JAV yra santykinai daugiau potencialių donorų nei Lietuvoje.
JAV taip pat nėra sudaromos donoro ragenos persodinimo laukiančių pacientų eilės. Jei nustatoma, kad pacientui būtina persodinti rageną, jam nereikia ilgai laukti.
Būna tokių dienų, kai atlieku po penkias ar šešias ragenos persodinimo operacijas. Skirtingai nei Europoje ar Azijos šalyse, JAV nėra donoro ragenų trūkumo.
Manau, kad kuriant naujas kamieninių ląstelių technologijas įmanoma išvengti ir tokių atvejų, kai paciento organizmas atmeta donoro rageną kaip svetimkūnį, taip pat išvengti įvairių infekcijų, kurių šaltinis būna donoro audiniai.
– Dėl ko dažniausiai būtina persodinti rageną?
– Ragenos persodinimas Jungtinėse Valstijose iš visų donoro organų transplantavimo atvejų yra dažniausiai atliekama operacija – kur kas dažniau nei persodinama donoro širdis ar plaučiai.
Yra daug priežasčių, dėl ko būtina persodinti rageną, pavyzdžiui, genų defektai, sukeliantys ragenos distrofiją. Tai paveldima, neuždegiminė, dažniausiai abiejų akių ragenų būklė.
Ragenų distrofija dažnai pirmą kartą nustatoma dar jauname amžiuje, progresuoja lėtai.
Distrofija paveikia abi akis asimetriškai. Pradinėse ligos stadijose simptomai nejaučiami, tik gydytojas oftalmologas gali pastebėti tam tikrus ragenos pakitimus. Ankstyviausi simptomai – sumažėjęs jautrumas, nežymiai pablogėjęs regos aštrumas, būna sunkiau vairuoti naktį.
Vėliau gali išsivystyti ragenos erozija ir paburkimas. Esant dideliems ragenos pažeidimams jau būtina persodinti donoro rageną.
Kitos priežastys, dėl kurių atliekama ragenos transplantacija, – įvairios infekcijos, pavyzdžiui, herpeso virusas, dėl kurių ant ragenos atsiranda randas, taip pat įvairios traumos, cheminis nudegimas.
Kasmet vien JAV atliekama apie 40 tūkstančių ragenos persodinimo operacijų.
– Kuo buvo ypatingas jūsų atradimas, kuris padarė proveržį regeneracinėje medicinoje?
– Dirbu Harvardo medicinos mokyklos Oftalmologijos katedroje, esu išbandžiusi ne vieną eksperimentinį metodą, nes tai yra viena pirmaujančių akių ligų tyrimo ir gydymo institucijų JAV.
Džiaugiuosi, kad penkiolika metų trukęs pasirengimas persodinti kamienines ląsteles nebuvo veltui iššvaistytas laikas.
Už Atlanto sukurtas išskirtinis gydymo metodas suteikė vilties, kad apakusieji dėl ragenos cheminio nudegimo ir kitokių traumų vėl galės matyti.
Tai buvo pirmoji operacija JAV, kai to paties paciento ragenos kamieninės ląstelės buvo persodinamos į apakusią akį. Nors tokių procedūrų jau atlikta Italijoje ir kitose Europos valstybėse, europiečių naudojamas metodas iki šiol neatitinka Jungtinėse Valstijose taikomų saugumo standartų.
Dažnai žmogus apanka viena akimi. Kadangi pažeistoje akyje nebelieka sveikų kamieninių limbo ląstelių, jas galima paimti iš sveikos akies. Yra atliekama biopsija, taikoma vietinė nejautra, paimama vos du milimetrai audinio.
Ši procedūra užtrunka vos pusvalandį. Kamieninės ląstelės perkeliamos į terpę ir auginamos apie dvi savaites laboratorijoje. Mūsų inovacija buvo ne tik kamieninių ląstelių paėmimas, bet ir sukūrimas specialios terpės, kurioje jos galėtų augti.
Tobulindami naują technologiją atsisakėme įprastų metodų, pavyzdžiui, nesinaudojome eksperimentiniais gyvūnėliais, todėl neturime mirtinai švitintų pelių ląstelių, nėra gyvūnų embrioninio serumo, nėra tokių biologinių medžiagų, kurios galėtų būti infekcijos šaltinis jau persodinus kamienines ląsteles.
Europoje kuriant įvairias kamieninių ląstelių persodinimo technologijas tokia praktika vis dar taikoma. Mes viso to atsisakėme, todėl sukūrėme kur kas saugesnį produktą.
– Ar jūsų širdis labiau linksta prie mokslinio, ar prie pedagoginio darbo? Kam skiriate daugiau dėmesio?
– Kuo daugiau dirbu, tuo dažniau svarstau apie tai. Manau, pedagoginis darbas yra svarbus, nes gali perduoti savo patirtį būsimiems medikams.
Bet širdyje visada rusena konfliktas, ar turiu labiau padėti savo pacientams, kuriuos operuoju, ar atsidėti moksliniam darbui kurdama naujus gydymo metodus.
Tuo požiūriu esu išskirtinė – gal tai susiję su mano charakteriu, todėl sakau, kad net po 80 procentų savo laiko skiriu tiek klinikinei praktikai, tiek mokslui.
– Lietuvoje labai trūksta akių ligų gydytojų. Ar ši specialybė JAV taip pat yra prestižinė?
– Medicinos pagalba JAV daug priklauso nuo to, kur žmogus gyvena. Jei tai kaimo vietovė, kur nėra geros infrastruktūros, bus sunku rasti akių ligų gydytoją.
Kita vertus, šiuolaikinė oftalmologija, ypač akių mikrochirurgija, yra viena sunkiausių sričių, kurią renkasi būsimi gydytojai.
Bendraudama su savo rezidentais kartais pajuokauju – jei man dabar reikėtų laikyti stojamuosius egzaminus, tikriausiai neįstočiau, nes tai geidžiama specialybė.
Į akių mikrochirurgiją ateina labai daug naujų šiuolaikinių technologijų, taip pat diagnostikos metodų, pagrįstų dirbtiniu intelektu.
