Po mirties savo kūną dovanoti medicinos mokslui lietuviai pasirenka patys, o profesorius dažną sutinka, kol jis dar gyvas. „Tai – šviesūs žmonės“, – apibendrina D.H.Pauža.
„Mortui vivos docent“, – lotyniškas užrašas pasitinka kiekvienąkart žengiant į prozektoriumą. Žodžių prasmė daugiau nei aiški: „Mirusieji moko gyvuosius“. Interviu lrytas.lt profesorius paaiškino, kad per kelis dešimtmečius Lietuva tapo daug civilizuotesnė.
Jau seniai neliko iš sovietmečio atsineštos praktikos, kai į universiteto prozektoriumą patekdavo ir visuomenės reikmėms panaudojami būdavo palaikai, kurių niekas nepareikalaudavo – benamiai ar tiesiog artimų giminaičių, kurie jais pasirūpintų, netūrėję žmonės.
„Bet pradėjome gyventi kitaip. Mažiausiai apsiginti gali miręs žmogus – mes negalime tuo pasinaudoti. Nueita tuo keliu, kad turi būti savanoriškas apsisprendimas. Tai įvyko 2004–2005 m., kai pradėjome gyventi pagal europinius standartus.

