Nors inkstų transplantacija Lietuvoje jau mažai ką stebina, šis atvejis buvo neeilinis – pirmą kartą donoriniai organai į Lietuvą buvo parskraidinti iš Lenkijos.
Donorinių organų ir audinių šiuo metu Lietuvoje laukia daugiau kaip 314 žmonių, iš jų – 82 inkstų (3 vaikai). Nacionalinis transplantacijos biuras jų ieško ir tarptautinėje donorinių organų mainų platformoje FOEDUS bei nuolat stengiasi stiprinti ryšius su kolegomis iš užsienio.
„Rugsėjo mėnesį buvome susitikę su savo kolegomis Lenkijoje iš Poltransplant (Lenkijos transplantacijos koordinavimo centras). Džiaugiuosi, kad susitikimas buvo konstruktyvus ir jau galime pasidžiaugti pirmais bendradarbiavimo rezultatais“, – dar neseniai žurnalistams sakė biuro vadovė Audronė Būziuvienė.
Tiek inkstų eksplantaciją Varšuvoje, tiek ir penkias valandas trukusią persodinimo operaciją Vilniaus Santarų klinikose atlikęs urologas docentas Arūnas Želvys džiaugėsi, kad recipientė jaučiasi gerai, tačiau neslėpė, jog ši transplantacijos misija buvo neeilinė ir dėl kitų priežasčių – inkstukus teko imti iš vos dviejų metukų donoro.
„Tokių atvejų pasitaiko labai retai, visoje chirurgo karjeroje gali būti tik vienas. Techniškai viską atlikti yra labai sudėtinga – tokių mažų inkstukų persodinimas skiriasi nuo normalių inkstų, yra tam tikros techninės detalės, su kuriomis eilinės operacijos metu chirurgai nesusiduria“, – neslėpė patyręs transplantologas.
– Abu vaikiškus inkstukus persodinote vienam suaugusiam žmogui. Jie užaugs?
– Apie inkstus reikia žinoti tai, kad su kiek glomerulų – filtruojančių salelių inkste – žmogus gimsta, tiek jų ir turi. Su amžiumi jos didėja savo tūriu, reiškia, inkstas padidėja apimtimi, bet jų skaičius ilgainiui vis mažėja. Turime formulę, pagal kurią, žmogui sulaukus 140 metų, jų turėtų visai nelikti, todėl, teoriškai, septyniasdešimtmečio ar aštuoniasdešimtmečio inkstas trečdaliu jau turi būti sunykęs. Tokia natūrali eiga.
Todėl jauno donoro inkstukai ateityje turėtų padidėti ir turėtų jų užtekti tai 65–erių metų moteriai, kuriai jie buvo persodinti. Tiesa, pirmiausiai tikrinome, ar neturime mažų vaikų, kuriems šie inkstai tiktų ir augtų kartu.
Kad mūsų vaikams jie netinka, sužinojome tik jau turėdami inkstus – anksčiau galimybės to patikrinti nebuvo. Ar negalėjome jų kam nors vėl išsiųsti? Negalėjome, nes laikas ėjo į pabaigą – inkstus turėtume persodinti per 24 valandas.
– Inkstai buvo tame raudoname konteineryje, kurį Jūs pats nešėte iš sraigtasparnio į greitosios pagalbos automobilį?
– Taip. Ar tai koks specialus konteineris? Tikrai ne, tokį šaltkrepšį galima nusipirkti bet kurioje parduotuvėje, gal tik mūsiškis kokybiškesnis. Inkstus, kaip ir visus organus, turime saugoti ne žemesnėje kaip plius 4 laipsnių temperatūroje. Kuo žemesnė temperatūra, tuo geriau, tuo lėčiau tas gyvas organas funkcionuoja ir tuo ilgiau mes jį galime išlaikyti.
Bet jei temperatūra nukristų žemiau plius keturių, kaip žinome iš fizikos, ledas virsta kristalais, todėl jei vanduo inkste kristalizuosis, jis tiesiog pažeis inksto struktūrą. Kol kas nėra rasta būdų kaip užšaldyti inkstą – tik filmuose tokius dalykus rodo, berods prancūzų buvo komedija apie atšildytą žmogų labai seniai (past. „Užšaldytas“, 1969, rež. Edouard Molinaro). Kol kas būdų tą padaryti iš tikrųjų nėra rasta – užšaldyti galime, bet atšildyti, kad jis pilnai funkcionuotų, kol kas – ne.
– Skridote sraigtasparniu į Varšuvą, pats išėmėte inkstukus, grįžote į Vilnių ir kitą dieną operavote. Ne per daug vienam žmogui?
– Visi įsivaizduojame, kad transplantacija yra labai sudėtingas procesas, bet imant kiekvieną jos etapą atskirai, viskas atrodo daug paprasčiau. Jėgų atima tik betvarkė, kai neaišku, ką reikia daryti. Kai viskas suplanuota ir sustyguota iki smulkmenų, nėra sunku nei važiuoti automobiliu, nei skristi sraigtasparniu iš taško A į tašką B. Nėra sudėtinga ir atlikti operaciją – kiekvieną dieną jas atliekame, o susikoncentravus į darbą laikas operacinėje pralekia nepastebimai.
Transplantacijos procesas yra ypatingas vien tuo, kad labai daug tarnybų turi veikti tiksliai ir greitai, tilpti į laiko rėmus. Nėra kada susirinkti ir ramiai spręsti iškylančias problemas, viskas turėtų būti numatyta iš anksto ir laiku. Šiuo atveju buvo ir pasitikrinta, ar visos tarnybos gali veikti darniai ir tiksliai. Juk tam, kad ši transplantacija pavyktų, mums reikėjo nuvykti automobiliu į Aleksoto oro uostą, skristi sraigtasparniu į Varšuvą.
Ne viskas sklandžiai ėjosi derinant nusileidimą Varšuvos Šopeno oro uoste, bet galų gale tos problemos išsisprendė. Reikia gauti ir leidimus išvežti organus iš šalies – per labai trumpą laiką visi valdininkai turi juos pasirašyti. Turėjo būti suderintas ir mūsų atvykimas į ligoninę – jų operacinių darbas. Nes iš to pačio donoro buvo atliekama ir širdies transplantacija – širdies išėmimas turėjo būti derinamas su mūsų komandos atvykimu.
Atvykę į vietą su kitais chirurgais aptariame eiliškumą – kaip dirbti, kad vieni kitiems netrukdytume, kad nenukentėtų nei vieno organo veikla. Greičiausiai persodinti reikia širdį, tada kepenys, kiti organai, o inkstai ilgiausiai gali laukti transplantacijos operacijos, todėl dažniausiai išimami pabaigoje.
Tik manau, kad jei tai būtų eilinis atvejis, ne toks mažas donoras, mes į Varšuvą nebūtume vykę – inkstai būtų likę Lenkijoje ir persodinti vietiniams recipientams. Lenkijos transplantacijos specialistai to nedarė, o mes didžiuojamės, kad sugebėjome.
– Ar dar atsimenate savo pirmąją transplantacijos operaciją? Kaip viskas pasikeitė nuo tų laikų?
– Istoriją apie inkstų transplantaciją Lietuvoje reikėtų pradėti nuo profesoriaus Baliaus Dainio – visi mes praktiškai esame jo mokiniai. Ir net neatsimenu, kada tiksliai viską atlikau pats, nuo pradžios iki galo, nes dirbdavome etapais – iš pradžių leisdavo pradėti, paskui – pabaigti operaciją ir tik vėliau viską nuo-iki. Bet tai jau buvo po kokių penkerių metų darbo, jau turint pakankamai patirties.
Galiu tik pasakyti, kiek ilgiausiai truko inksto persodinimo operacija – septynias valandas. Galbūt buvo ir patirties stoka, ir sudėtingas pacientas. Ilgainiui tas laikas vis trumpėjo ir trumpėjo, dabar standartiniai persodinimai turbūt jau telpa ir į tris valandas.
Kaip žinote, turime du transplantacijos centrus Lietuvoje, inkstus persodinam ir Kaune, ir Vilniuje, šiuo metu operacijų kiekis apylygis, o iš viso kasmet persodinama apie 80–90 inkstų. Aišku, norėtųsi, kad tų laukiančių visai nebūtų, bet taip nėra, nes inkstai ne visiems tinka, kartais tenka ilgai laukti tinkamo.
Ar pasikeitė pati operacija? Techniniai dalykai tikriausiai išliko tie patys penkiasdešimt ar daugiau metų, nes transplantacijos istorijos pradžioje buvo priimtas teisingas sprendimas inkstą persodinti ne į buvusio inksto vietą, o į klubinę sritį, pilvo apačioje, todėl operacijos technika nepasikeitė iki šiol. Pagerėjo tik persodinimo kokybė – patobulėjo organų paėmimas, konservavimas, transportavimas – galima inkstą nugabenti į bet kurią pasaulio šalį.
Tobulėja aparatai, kurių pagalba galima ilgiau išsaugoti inkstų funkcijas ir panaudoti vyresnių donorų ar nuo nepalankių sąlygų nukentėjusius inkstus. Nefrologų pastangomis patobulėjo ir terapinė dalis, išrandami vis nauji vaistai. Anksčiau išlikdavo veikiantys tik keli inkstai iš šimto, dabar bent metus funkcionuoja devyniasdešimt keli procentai.
Tik nors ilgainiui persodinimo kokybė gerėja, čia – kaip sporte. Tarkime, kokiame stendiniame šaudyme – jei iš penkių šimtų numuši 498 yra labai gerai, bet jei 496 – labai blogai. Kai pasiekiama beveik 100 procentų sėkmės, ta riba vos pastebima. Taip ir su persodinimu – reikia įdėti labai daug pastangų, kad tuo vienu procentu pagerintum rezultatą. Tos mūsų bendros pastangos buvo patikrintos ir šios transplantacijos metu – po dalelę priklauso nuo kiekvieno mūsų – nuo gydytojų, vairuotojų, lakūnų, oro uostų darbuotojų, koordinacinių tarnybų, ligoninių personalo.
Nors vaizdas, kai stabdomas eismas, į transporto žiedą leidžiasi karinis sraigtasparnis ir iš jo išlipa lagaminu su donoro organais nešinas gydytojas, daug kam primena filmus, romantikos transplantologų darbe tikriausiai nėra daug? Ar nevargina nežinomybė, kai ryte atėjęs į darbą nežinai, kur atsidursi vakare?
Kaip pavyzdį visada kalbu apie gaisrininkus. Gaisro nėra, o jie turi sėdėti ir laukti, nes nežino, kurią akimirką juos iškvies ir kur. Ar tai vargina? Taip, nes tu nežinai, kas tavęs laukia už valandos. Negali nieko planuot, juolab, su šeima... Ar prie to šeima įpranta? Čia žmonų reikia klausti, bet aš manau, kad ne, niekada – su tavimi nieko negalima planuoti, tau niekas nerūpi, tik darbas...
Dabar jau lengviau – esame 8 žmonės komandoje, todėl dalinamės laiką, kad nenukentėtų šeimos, kad nereikėtų nuolat gyventi tame laukime. Kai per mėnesį lieka vos kelios tokios dienos, per kurias tu nieko neplanuoji, gyventi tampa daug ramiau...
– Ką galvojate skrisdamas į tokias misijas sraigtasparniu?
– Gal pirmais atvejais buvo daugiau streso – kad nieko nežinai, kad kiti žino geriau. Nerimas prieš tokį darbą. O kuo ilgiau dirbi, supranti, kad ir kiti nieko nežino, kad tokiems dalykams pasiruošti neįmanoma, o kuo daugiau jaudinsiesi ir save grauši, galvosi, tuo bus tik blogiau. Ir tau pačiam, ir bendram reikalui. Todėl po daugybės metų supratau, kad negali galvoti apie tai, ko negali pakeisti. Kai susirenka brigada, pasiskirstai darbus, numatai operacijos planą ir tiesiog dirbi, viskas visiems aišku.
Kai buvo atliekama pirma kasos-inksto komplekso transplantacija, profesorius Kęstutis Strupas paskui iš manęs juokėsi – pirma tokia operacija, visiems įtampa, o aš kampe ant kėdės net prisnūdau.
O kodėl ne – planas sudėliotas, kad pirma implantuos kasą, o paskui inkstą, todėl aš taip ir atsipalaidavau, nes viskas aišku – žinai, kad tau reikės dirbti už poros valandų, žinai, ką darysi, viskas sudėstyta ir nebėra prasmės graužtis. Tik ta vidinė ramybė ateina ne iš karto, kai pradėjau dirbti, buvo visko – ir sapnavosi inkstai...
– O kaip atsipalaiduojate? Namie apie darbą kalbate?
– Tai neišvengiamai kalbi apie darbą... O dėl atsipalaidavimo... Stengiuosi – pabūti su kompanija draugų, kurie neturi jokio ryšio su medicina ir bendrai nėra susiję darbo reikalais. Tada gali pailsėti.
