„Kaukolės defektai paprastai atsiranda dėl traumų, gali būti ir dėl insultų, nes tuomet smegenys patinsta, reikia atverti kaukolę, kad jos nebūtų spaudžiamos ir nežūtų“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ pasakojo RVUL gydytojas neurochirurgas Artūras Tamulis.
Jis tęsė, kad kaukolės pažeidimus lemti gali ir pūlingi susirgimai. Įprasta praktika, kad prarastą kaukolės dalį bandoma pakeisti įvairiais transplantais.
„Tie implantai medžiagine prasme gal yra šiek tiek sudėtingesni, bet ne funkcine. Jie neturi kažkokių ratukų, jungčių ir t.t. Mechaninio gedimo neturėtų būti.
Kadangi dabar yra 3D spausdintuvai, tai pagal kompiuterines programas juos (kaukolės implantus) galima pagaminti. Esmė ta, kad juos reikia sterilizuoti (...) atvėrę kaukolę išmontuojame implantus ir įtvirtiname juos į žmogaus kūną“, – pasakojo A.Tamulis.
Rankomis lipdydavo kaukolės implantą
Neurochirugas pasakojo pirmą kartą per savo praktiką implantavęs dirbtinę kaukolės dalį, kuriai pagaminti pasitelktas 3D modeliavimas.
„Moteris buvo operuota dėl traumos – atverta kaukolė ir pašalintas krešulys, hematoma – kaulas buvo grąžintas, vėl pritvirtintas, bet išsivystė infekcinė komplikacija. Kai taip nutinka, kaulas dažniausiai neprigyja, todėl mes jį turime pašalinti.
Infekuoto kaulo nebegrąžiname, jį utilizuojame, pas žmogų lieka defektas. Tokiais atvejais ir reikalingi implantai“, – paaiškino A.Tamulis.
Gydytojas pridūrė, kad anksčiau implantams naudoti paties žmogaus arba mirusių asmenų donoriniai kauliniai audiniai.
Vėliau uždrausta tokiam tikslui naudoti kito asmens kaulus, sugriežtinta ir paties paciento audinių saugojimo tvarka. Galiausiai implantams pradėtas naudoti „kaulinis cementas“, sutinkamas ortopedijoje ir odontologijoje.
„Mes tą implantą operacijos metu padarydavome iš dviejų komponentų – miltelių ir skystosios dalies. Iš gautos masės vos per 4–8 minutes turėdavome suformuoti kaukolės kaulo lopinį – išgauti reikiamą formą, pritaikyti kraštus, stengiantis kuo labiau atstatyti kaukolės kaulo vientisumą ir formą.
(…) Jeigu defektas būdavo nedidelis, susitvarkydome, nebūdavo problemų, bet didesnis defektas keldavo sunkumų. Kai nebūna kaulo, pakinta smegenų forma, jos būna sukritusios, todėl turėdavome savų metodų, kad suformuotume kaukolės linkius“, – pasakojo A.Tamulis.
Didžiausias privalumas – ideali forma
Pasak neurochirurgo, geriausiai žmogui tinka jo paties nuosavas kaulo audinys. Tuomet nėra rizikos, kad organizmas implantą atmes. Žmogaus imuninė sistema sureaguoja į bet kokį svetimą audinį.
Bet naujosios technologijos turi savų privalumų. „Formos prasme, 3D formos implantas yra idealus, jis išliejamas pagal kompiuterinės tomografijos tyrimo duomenis.
Reikia tik operacijos metu atšviežinti kaukolės kraštus, nes jie būna pasidengę jungiamuoju audiniu“, – paaiškino A.Tamulis.
Jis pasakojo, kad 3D spausdintuvas taip pat galėtų būti plačiau pritaikytas plastinei chirurgijai, ortopedijai.
„3D spausdintuvu atspausdinti gaminiai pašalina netikslumo problemą (...) Jeigu savomis rankomis nulipdysi per mažą implantą, tada smegenims bus mažai vietos.
Jei padarysi per didelį, tai gali būti minkštųjų audinių, odos nepakankamumas. Su 3D spausdintuvu mums šita problema nebeaktuali.
Bet visos kitos – implanto atmetimas, infekcija – lieka“, – pabrėžė A.Tamulis.
Individualūs implantai RVUL gaminami iš polieter-eter-ketono (PEEK –aukštos kokybės inžinerinio aukštatemperatūrinio plastiko). Jie pasižymi tvirtumu, yra lengvi ir biologiškai suderinami su žmogaus organizmu.
Pasak gydytojo, žmogaus organizmas lengviau priima titaninius implantus, bet tokio neurochirurgui 3D spausdintuvu nulieti dar neteko. Be to, toks implantas vėliau iškraipytų radiologinių tyrimų vaizdus. Visgi, Vakarų valstybėse titaniniai implantai jau plačiai paplitę.
„Dirbame skubiojoje pagalboje ir matome žmones atvykusius iš Vokietijos. Ten ortodontinė pagalba yra labai išvystyta. Dažnai implantai būdavo dėl žandikaulių deformacijos. Atliekant kompiuterinę tomografiją norint įvertinti smegenų būklę, mums kartais duodavo artefaktus, kurie apsunkindavo vaizdą. Titanas turi tokį minusą, nors biologine prasme yra labai geras dalykas“, – dėstė A.Tamulis.
Nepasikeitė tik skalpelis
Kas gydytojo neurochirurgo galvoje sukasi sudėtingų operacijų metu, kai egzistuoja didelė rizika žmogaus gyvybei?
„Jeigu matai, kad situacija sunki, ligonio būklė blogėjanti, yra didelis pažeidimas, tai moralinio pasitenkinimo nėra.
Visą laiką lengviau operuoti, kai tikiesi tikrai gero rezultato, matai, kad žmogui galėsi padėti (...) Kai sunki liga, sudėtingiau ir chirurgui, ir ligoniui. Bet pripranti ir prie tokių situacijų“, – teigė A.Tamulis.
Prieš beveik 30 metų į chirurgiją atėjęs gydytojas juokavo, kad skalpelis iki šiol tas pats. Bet per tuos metus įdiegta daugybė technologinių naujovių.
„Dabar priemonių – žymiai daugiau“, – konstatavo A.Tamulis.
