Pašnekovė priklauso Europos ultragarso asociacijos sudarytai grupei, kuri ruošia rekomendacijas, kaip šeimos gydytojai turėtų naudoti echoskopiją kasdienėje praktikoje. Pasirodo, iki šiol nėra tokių gairių.
„Prisidedu prie bendro tarptautinio standarto sukūrimo, kad tokių šeimos gydytojų kaip aš būtų daugiau. Pacientui nuo to būtų tik geriau“, – su ugnele akyse pasakoja K.Lebedevaitė.
O kaip šeimos gydytoja įgijo ir echoskopuotojos patirties? Iš Kybartų kilusi moteris rezidentūros metais dirbo Vilkaviškio ligoninės skubios pagalbos skyriuje, kur trūko echoskopuotojo. Budinčio gydytojo telefono numeris buvo skirtas tik kritiniams atvejams.
„Atvažiuoja žmogus, kuriam skauda pilvą. Chirurgas pačiupinėja, pasako, kad operuoti nereikia. Bet tu nežinai, ką su tuo žmogumi daryti. Numalšini skausmą ir pasakai, kad jei bus blogai, tegul ateina pirmadienį, kai bus echoskopuotojas“, – tuometinę tvarką rajono ligoninėje prisiminė K.Lebedevaitė.
Ši patirtis paskatino ją užsirašyti į kursus, po kurių įgijo echoskopuotojo profesinę kvalifikaciją. Šiandien šis įgūdis padeda jai išsamiau apžiūrėti pacientą dar šeimos gydytojo kabinete.
„Pavyzdžiui, ateina pacientas, kuris skundžiasi, kad skauda šoną. Padarome kraujo, šlapimo tyrimus, echoskopu iš karto pasižiūriu, pas jį bėda su kepenimis ar inkstais, o gal apendicitas. Todėl žinau, ar nukreipti žmogų urologui, ar gastroenterologui, ar chirurgui, ar jam apskritai nereikia kito specialisto konsultacijos“, – pasakojo K.Lebedevaitė.
„Jau turbūt ir nemokėčiau dirbti kaip standartinė šeimos gydytoja“, – juokiasi ji.
Naujienų portalo Lrytas skaitytojai tarė savo žodį ir projekto „Ačiū medikams“ metu išrinko 5 mylimiausius Lietuvos medicinos specialistus. K.Lebedevaitė – viena iš laureačių.
– Ką įdomiausio esate radusi, atlikdama ultragarso tyrimą?
– Žiūrėjau moters pilvą ir mačiau, kad kažkas ne taip. Įžiūrėjau raumeninę struktūrą, kur anatomiškai jos neturėtų būti. Dar dirbau Vilkaviškio ligoninėje, tad pasikviečiau skyriaus vedėją. Jai irgi nebuvo aišku, parašėme, kad reikia detalesnio ištyrimo.
Vėliau tai pacientei padarė kompiuterinę tomografiją ir rado 15 cm dydžio sarkomą. Tai yra piktybinis minkštųjų audinių navikas.
– Šiuo metu šeimos gydytoja dirbate Kaune įsikūrusioje privačioje klinikoje „Antalgija“. Kas turėtų pasikeisti, kad grįžtumėte į valstybinį sektorių?
– Čia aš turiu ramybę, galiu pati planuoti dienos grafiką, vieno vizito metu pacientui galiu skirti ir iki valandos, jei yra labai sudėtingas, užleistas atvejis. Kai su gausybe tyrimų ateina pasimetęs žmogus, užtrunka išvynioti tą siūlų kamuolį.
Šitoje įstaigoje ramiai galiu įsigilinti į paciento situaciją, nejaučiu spaudimo, kad būtina susitvarkyti per 10 minučių, tiesiog greitai duoti siuntimą, nes už durų laukia kitas žmogus.
Kai kalbuosi su pacientu, visada žiūriu į jį. Popierius pildau tada, kai žmogus išeina pro duris.
Dar ligoninėje dirbdama pastebėjau: jei atsisuki į žmogų ir bent 2 minutes žiūrint į susakai esminius dalykus ir tada pacientas tave išgirsta, supranta ir laikosi rekomendacijų.
– O valstybinėje poliklinikoje tam nelieka laiko?
– Negaliu pasakyti, kad tai pasiekti yra neįmanoma. Nesu visur dirbusi, kad galėčiau kalbėti apibendrintai, galbūt, yra įstaigų, kurios nusistatė kitokią vidinę tvarką ir gydytojas dirba taip, kaip jam patinka. Kaip ir kiekvienas darbuotojas, gydytojas nori kuo geresnių darbo sąlygų.
– Viena jūsų domėjimosi sričių – ilgasis kovidas (ang. Long Covid). Iki šiol dar būna tokių pacientų?
– Taip, tai nesibaigė. Kai buvo COVID-19 pikas, turėjome daug pacientų, kuriems po ligos atsirado liekamieji reiškiniai.
Bet ir dabar žmonės suserga koronavirusu ir paskui jiems atsiranda keisti sutrikimai: nuovargis, tirpimai, galvos svaigimas, širdies permušimas. Pacientai dažnai to nesusisieja su buvusia liga. Bet kai paklausi, ar jie nesirgo kokia virusine infekcija prieš prasidedant negalavimui, išgirsti: „Man kovidas buvo.“
Tačiau tai yra tik viena iš galimų priežasčių. Yra enterovirusai, Epštein-Barro virusas – šitos infekcijos buvo ir iki pandemijos, jos taip pat sukeldavo liekamuosius reiškinius. Bet kovidas iškėlė šitas problemas į viršų, visi yra girdėję apie ilgąjį kovidą.
Vieniems tie simptomai nunyksta, bet dabar turiu pacientę, kuri padarinius jaučia, nors po ligos praėjo 3–4 metai.
– Ir ką gali padaryti gydytojas?
– Kai pasidomi, sužinai, kad visame pasaulyje ta tema vyksta gausybė mokslinių tyrimų. Bandoma atrasti biologinį žymenį, kuris leistų iš karto diagnozuoti ligą. Ir vaistų ieškoma.
Bet gydytojai jau įgijo daug praktinės patirties, yra sudėlioję rekomendacijas. Aš pati remiuosi amerikiečių ir britų straipsniais ir gairėmis. Vokiečiai irgi išplėtoję šitą dalyką, net turi specializuotas klinikas.
Jie organizuoja konferencijas, leidžia gydytojams skirtas atmintines, ką daryti vienu ar kitu atveju.
Ilgojo kovido pacientai būna skirtingi: vienam stipriau pasireiškia galvos skausmai, kitas turi kraujotakos problemų, trečiam – nuovargis, ketvirtam – kvėpavimo sutrikimai, penktam – virškinimo negalavimai. Pagal individualią situaciją ir dėlioju simptominį gydymą, specialistų konsultacijas, kad žmogus galėtų funkcionuoti, eiti į darbą.
– Esate užsiminusi, kad žmonės perka per daug maisto papildų. Kur ta riba tarp sąmoningo noro pagerinti savo savijautą ir tapimo industrijos auka?
– Rekomenduoju pirmiausia apsitarti su gydytoju. Žmonės dažnai klausia: „Ką man pagerti?“ . O aš jų klausiu: O koks tavo feritino lygis? Kokia vitamino D koncentracija? Kaip tavo kalis? Pacientas, žinoma, to nežino.
Matau problemą, kai žmogus prisiperka krūvą vitaminų. Šitas gal nuo galvos, anas nuo skrandžio... Visur multivitaminų kompleksai ir gaunasi, rezultatas toks, kad kurio nors vitamino suminė dozė šimtus kartų viršija paros normą.
Jei pasisekė, nebus žalos, viskas pasišalins su šlapimu ir tiesiog bus pinigai į balą. Bet gali pasireikšti ir vitamino D toksiškumas. Nuo vieno kraštutinumo atsiduriame prie kito.
Dėl to ir reikia su gydytoju arba vaistininku pasitarti, ar galima tuos maisto papildus vartoti kartu.
Visai kita istorija yra tai, kas atkeliauja ne iš vaistinių lentynų – kartais ir man žmonės rodo, ką parsisiuntė iš Amerikos, iš Vokietijos. Bet etikečių ten arba nėra, arba apskritai neaišku, iš kur atkeliavo tas produktas.
Todėl nuoširdžiai raginu nepamiršti pasitarti ir su šeimos gydytoju apie tai, kokias papildomas medžiagas reikėtų vartoti būtent Jums.
– Iš jūsų praktikos, neskaitant vitamino D, kokių medžiagų trūkumas lietuviams pasireiškia dažniausiai?
– Vaisingo amžiaus moterims labai dažnai randame geležies stoką. Šeimos gydytojas jau gali nemokamai paskirti feritino tyrimą, kuris parodo geležies atsargas. Bet pastebiu problemą, kai vadovaujamasi standartine norma, kurią nurodo tyrimus atlikusi laboratorija.
Tačiau reikia atsižvelgti, ar tu sportuoji, esi nėščia, turi lėtinę ligą. Gydytojas tam ir reikalingas, kad įvertintų visą paciento ligos istoriją.
Vyresniems žmonėms, ypač jei turi širdies ligų, būna kalio trūkumas, magnio stoka. Karštą dieną žmogus išprakaituoja tuos mineralus ir pasireiškia širdies ritmo sutrikimai, silpnumas.
Rečiau, bet pasitaiko vitamino B12 stoka, folio rūgšties trūkumas.
– Dideli medikų darbo krūviai – dažnai linksniuojama medicinos sektoriaus problema. Kaip jūs tvarkotės?
– Praėjau nemažai. Buvau darboholikė, kuri nuolat dirbo ir net laisvalaikiu kalbėjo apie darbą. Gydytojai dažnai yra batsiuviai be batų – pasakoja pacientams, kaip sveikai gyventi, bet patys to nedaro.
Dabar labai stengiuosi tokia nebūti. Įsivedžiau taisyklę, kad savaitgaliais nedirbu, juos skiriu poilsiui. Išeinu iš darbo kūnu, išeinu ir mintimis – jokių darbinių žinučių, el. laiškų. Pirmadieniais grįžtu kupina jėgų, su gera nuotaika ir meile darbui.
Randu laiko knygoms, rudenį-žiemą – mezgu, kas yra naudinga motorikai ir leidžia protui pailsėti. Galų gale, su artimaisiais vaikštau į spektaklius, teatrą. Daug metų profesionaliai šokau, bet pernai turėjau dvi labai rimtas traumas, tad paspaudžiau „Stop“ mygtuką. Tačiau nesustojau būti fiziškai aktyvi. Sportuoju sporto salėje, būnu aktyvi lauke – važinėju riedučiais, bėgioju ir pan.
– Asmeninėje „Instagram“ paskyroje penktadieniais dalijatės knygų rekomendacijomis. Kaip gydytoja randa laiko grožinei literatūrai?
– Knygas skaitau nuo darželio, tik universiteto laikais šiek tiek buvo „atmuštas“ noras, nes buvome užversti medicinine literatūra. Po studijų grįžo ūpas paskaityti smagų kūrinį. Mano asmeninėje bibliotekoje vyrauja šiuolaikinės psichologijos, koučingo knygos, kurios motyvuoja, pataria, kaip bendrauti su žmonėmis, kurti ryšį.
Bet mėgstu ir klasiką – G.Orwellą, E.M.Remarką. Savaitgalį nustebinau drauges, užsiminusi, kad skaitau ir lengvus meilės romanus. Puikiai tinka prieš miegą, kai nesinori apkrauti galvos.
– Pabaigai, gal turite palinkėjimą?
– Skaitytojams norėčiau palinkėti surasti šeimos gydytoją, su kuriuo sukurtumėte patikimą ir ilgalaikį ryšį. Didelis informacijos kiekis internete ar pagreitį įgaunantis dirbtinis intelektas vis dar negali pakeisti gydytojo, kuris pažįsta savo pacientą ir atsakingai rūpinasi jo sveikata kiekviename gyvenimo etape.