Dokumentiniame filme ilgamečiai kraujo donorai ir recipientai dalijasi savo istorijomis: jie ne tik kalba apie donorystės svarbą, bet ir kviečia visuomenę nelikti abejinga – prisidėti prie šios kilnios veiklos.
Į filmo peržiūrą atvykusiems jo kūrėjams, NKC atstovams, donorams ir svečiams buvo perduotas Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės sveikinimas.
„Jūsų, mieli donorai, kraujas suteikia gyvybę tiems, kam kyla grėsmė: ką tik gimusiems kūdikiams, suaugusiesiems po sudėtingų operacijų, nudegusiems, sužeistiems žmonėms, ligoniams, kuriems prireikia genetinių ar retų vaistų. Tai nėra abstrakti statistika, tai susiję su mumis visais. Kraujo donorystė – tai visuomenės solidarumo ir brandos atspindys, kai kiekvienas jos narys jaučia didelę socialinę atsakomybę už kitus visuomenės narius.
Linkiu, kad šis filmas ne vienam padėtų įveikti tylą ir abejonę, kurią nešiojasi daugelis dar neatėjusių į Kraujo centrą. Jeigu šio filmo peržiūra daugeliui padės pajusti, kad „tai – visada atvira galimybė dalyvauti, tai – kiekvieno šansas būti kažko didesnio dalimi“, ir suprasti, kad donorai yra mūsų laikų didvyriai, tai bus režisierės ir visos kūrybinės grupės sėkmė. Filmas yra kvietimas. Ir būtent Jūs galite tapti donorystės ambasadoriais: pakviesti draugą, kolegą, pažįstamą dalintis savo krauju“, – buvo teigiama D.Nausėdienės sveikinime.
NKC direktorius Daumantas Gutauskas įsitikinęs, kad aktyvus donorystės skatinimas ir viešinimas yra vienas svarbiausių būdų padėti gydymo įstaigoms ir pacientams, kuriems kraujas yra gyvybiškai būtinas. Jis viliasi, jog sukurtas filmas dar geriau parodys visuomenei donorų ryžtą ir recipientų džiaugsmą bei paskatins Lietuvos gyventojus nelikti abejingais.
„Nuoširdžiai dėkojame Pirmajai poniai D.Nausėdienei už tai, kad jau ne vienerius metus palaiko donorystę ir globoja kraujo donorus. Taip pat visiems kraujo donorams ne tik už jų kilniaširdiškumą ir pagalbą sunkiai sergantiems ligoniams, bet ir už tai, kad savo pavyzdžiu skleidžia žinią apie donorystės svarbą. Dėkojame ir recipientams, kurie nebijo dalytis savo istorijomis, padedančiomis geriau suprasti, kokia svarbi yra donorystė.
Galiausiai, už didelį supratingumą ir pastangas norime padėkoti filmo režisierei A.Savickienei. Jos dėka sukurtas dokumentinis filmas dar kartą primena, kad donorystė nėra tik medicininė procedūra – tai žmogiškumo išraiška. Kiekvienas kraujo lašas gali tapti lemiamu faktoriumi žmogaus kovoje už gyvybę, ypač kai gydymo įstaigoms jo kritiškai trūksta“, – teigia jis.
Pasak filmo režisierės A.Savickienės, kraujo donorystė – tema, apie kurią vis dar nepakankamai garsiai kalbama. O neretai, jei ir kalbama, tai su neigiamu prieskoniu: neva paaukotas kraujas už didelius pinigus parduodamas kitoms šalims arba tai, jog imant kraują, donoras apkrečiamas sunkiomis ligomis. Tuo tarpu tūkstančiai žmonių viltingai laukia kraujo lašo, kuris taptų gyvybės eliksyru bei kuris yra paskutinė viltis gyventi.
„Man asmeniškai šio filmo kūrimas buvo kaip mažytė misija. Kai gimiau, buvo atliktas kraujo perpylimas, tad šis filmas – tarsi padėka visiems donorams, kurie tiesiogine prasme ištiesia ranką ir jų kraujas nepažįstamiems, kurių greičiausiai niekada ir neteks pažinti, leidžia šypsotis, svajoti, gyventi. Pasaulyje yra daug aktualių ir būtinų aptarti temų. Kai kurios vieniems artimesnės, kitiems – tolimos. Vis dėlto, kraują visi turime, be jo jokia gyvybė nefunkcionuotų. Todėl šio filmo aktualumas yra akivaizdus. Tai žinutė ir apie išgelbėtas gyvybes, ir apie didžiausias dovanas, kurias galime vienas kitam įteikti. Tai apie meilę. Tai padėka už tai, kad šiandien kažkas gali būti mama ar tėčiu, kurie pasauliui dovanoja naujus kūrėjus“, – teigia ji.
Istorijomis dalijęsi filmo herojai: žinia apie kraujo donorystę turi sklisti kuo plačiau
„Vėl galime džiaugtis gyvenimu“, – sako keturiolikmetės Elenos, kuriai kraujo donorystė išgelbėjo gyvybę, mama Viktorija.
Ji kartu su dukra tapo viena iš dokumentinio filmo „Gyvenimas laše“ herojų, pasidalijusių savo istorija.
„Elena susirgo onkologine liga, todėl jos kraujyje labai sumažėdavo raudonųjų kūnelių ir trombocitų. Būtent dėl to reikėjo donorų pagalbos. Iki dukros ligos nebuvau susimąsčiusi, kad onkologiniams pacientams kraujas yra gyvybiškai svarbus – be donorų pagalbos Elena galėjo neišgyventi. Dabar pati tapau kraujo donore ir reguliariai duodu kraujo. Juk sakoma – niekada nežinai, kada pagalbos gali prireikti tau pačiam“, – sako Viktorija.
Elenos mama džiaugiasi galėjusi kartu su dukra prisidėti prie dokumentinio filmo apie donorystę. Ji tikisi, kad filmas ne tik skleis žinią apie donorystės svarbą, bet ir padės visuomenei suvokti, kad donorų kraujas reikalingas ne žmonėms besigydantiems traumas, bet ir sunkiomis ligomis sergantiems pacientams.
Kita filmo herojė – beveik dvidešimtmetį donorystėje dalyvaujanti Rita. Ji sako, kad po kiekvienos donorystės užplūstantis jausmas, jog galėjo padėti išgelbėti gyvybę, atperka bet kokias dvejones. Viliasi, kad filmas taps dideliu įkvėpimu visuomenei nelaukti, o nedelsiant atvykti į artimiausią kraujo donorystės centrą ir atlikti gerą darbą.
„Kai pradėjau – nebesustojau. Per ilgus metus paskatinau daug žmonių tapti donorais ir iki šiol juos raginu. Svarbiausia – nebijoti ir pasiryžti, nes bent jau man jokių neigiamų reakcijų niekada nebuvo. Nežinau ir kitų, kuriems po donorystės būtų nutikę kas nors blogo. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu aktyviai kalbama apie donorystę ir didžiuojuosi būdama šio dokumentinio filmo dalimi. Žinia apie tokį kilniaširdišką veiksmą turi sklisti kuo plačiau. Neabejoju, kad mūsų patirtis įkvėps visuomenę“, – sako ilgametė donorė Rita.