Šiuo metu ji – pirmųjų metų gydytoja chirurgė ir, kaip pati teigia, kitos srities net nesvarstytų. Patricija pabrėžia, jog chirurgijos žavesys slypi tame, kad beveik nėra rutinos – kiekviena situacija vis kitokia.
„Pavyzdžiui, terapinėse specialybėse, paskiri vaistą, jie gal veikia, gal neveikia. Chirurgijoje viskas aiškiai matosi – išoperavai gerai arba negerai“ , – akcentuoja pašnekovė.
– Kas sukasi Jūsų galvoje prieš operaciją?
– Susikaupimas. Kiekviena operacija yra skirtinga ir prieš atliekant visada apgalvoju, kas gali būti, ką reikėtų daryti. Apsvarstau visas galimas išeitis. Prieš kiekvieną operaciją galvoju apie pacientą, visas aplinkines problemas pamirštu, operacinėje maksimalus susikoncentravimas. Ten net laikas bėga visai kitaip, užsidarai kaip į kitą pasaulį.
– Šią vasarą vykote į lazerinės proktologijos mokymus Italijoje. Papasakokite apie šią stažuotę.
– Vykome pažiūrėti, kaip italai operuoja su lazeriu. Buvo kelių dienų mokymai – teorija, o paskui praktinė dalis. Įdomu pamatyti, kaip jie dirba su lazeriu, kokia ligoninė ir visa organizacija, kaip pasiruošimas vyksta. Visada smagu išvažiuoti, praplėsti akiratį. Net į kito miesto ligoninę smagu nuvykti, o čia kita šalis...
– Ar žmonės vis dar linkę atidėlioti proktologinius vizitus, o gal vis drąsiau kreipiasi?
– Proktologija tokia sritis, kai žmonėms vis dar gėda kalbėti. Atidėlioja, ir kai galiausiai ateina, išsako, kad nedrąsu rodytis. Pilvą rodyti niekam ne gėda, leidžia liesti, bet kai kalbame apie proktologinius dalykus, tai žmonėms labai nemalonu prisileisti. Noriu akcentuoti, kad nėra ko bijoti, į viską mes, daktarai, žiūrime profesionaliai. Jei kažkas neramu, reikia eiti ir pasitikrinti. Kartais, atidėliojant vizitą, galima ir vėžį praleisti.
– Ar niekada nekilo mintis gydytojo duonos paragauti svetur?
– Sąlygos užsienyje gal ir geresnės, bet pagundos emigruoti niekada nebuvo. Labai myliu Lietuvą, čia jaučiuosi sava. Man smagu ir pakanka išvykti į stažuotes.
– Chirurgijoje dominuoja vyrai. Ar nekyla iššūkių moterims?
– Situacija keičiasi į gerąją pusę. Kai stojau į rezidentūrą, tai buvo pusę merginų, pusę vaikinų. O šiais metais netgi merginų daugiau įstojusių.
Kalbant apie pacientus, tai gal vyresniajai kartai neįprasta matyti – kaip čia moteris chirurgė. Bet jaunesnei kartai visiškai nesvarbu, jie vienodai pasitiki ir jiems neatrodo keista. Po kelerių metų, manau, moteris chirurgė nieko nebestebins.
Kai kurie žmonės kaip tik nori eiti pas moterį chirurgę. Sako, kad būtent moters ieškojo, nes nedrįsta pas vyrą.
– O ar pacientams neužkliūva Jūsų jaunas amžius?
– Vėlgi, vyresni linkę labiau stebėtis. Bet sulaukiu labai daug pasisakymų, kad žmonės kaip tik ieško jaunų gydytojų. Neginčyjama, kad vyresni turi daugiau patirties, bet žmonės tiki, kad naujoji karta gydytojų labiau vejasi šiuolaikinę mediciną ir naujienas.
– Operacinėje – įtemptas darbas. Kaip atsipalaiduojate laisvalaikiu?
– Labai mėgstu gamtą, eiti pasivaikščioti mišku – tai beveik kasdienis mano įprotis. Tarsi „prasipučia“ mintys ir ateina ramybė. Apskritai mėgstu išbandyti vis naujas veiklas, pavyzdžiui vandens sportus, ar šokti parašiutu. Stengiuosi kuo daugiau patirti gyvenimą ir nebūti užsidarius tik operacinėje.
– Kokia Jūsų didžiausia profesinė svajonė?
– Noriu padėti kuo daugiau žmonių.