Karolina Kleveckaitė studijas baigė tik šiemet. Ji sako, kad ryšys su vaistininkyste prasidėjo dar vaikystėje, kai į vaistinę dažnai užsukdavo kartu su tėčiu, to paties vaistinių tinklo vairuotoju, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Pamenu, kai su tėčiu eidavau į vaistinę, vaistininkės visada mane pakalbindavo, net pavaišindavo saldainiais. Tada pirmą kartą pajutau tą artumo ir bendrystės jausmą. Gal todėl „Camelia“ man nuo pat vaikystės siejasi su draugiškumu ir bendruomene“, – prisimena ji.
Karolina prisipažįsta – vaistininko profesija jai ilgą laiką atrodė tarsi nepasiekiamas idealas. Dar vaikystėje balti chalatai kėlė asociacijų su prestižu ir aukštuomene.
„Galutinis apsisprendimas siekti vaistininkės karjeros atėjo jau mokykloje. Vienuoliktoje klasėje rimtai pradėjau galvoti apie farmacijos studijas, o didžiausią postūmį suteikė pokalbiai su tėčiu. Jo palaikymas man buvo labai svarbus – tėtis padėjo man patikėti, kad ši profesija tikrai gali tapti mano keliu“, – sako jaunoji vaistininkė K. Kleveckaitė.
Šiandien Karolina jau sutinka savo tėtį darbe kaip kolegą – pasirašo ant jo lydraščio kaip vaistininkė Karolina Kleveckaitė. Tai suteikia ypatingo džiaugsmo: darbas tapo ne tik profesine svajone, bet ir gražia šeimos tradicija, kurioje persipina artimi ryšiai.
„Kai jis atvažiuoja pas mane į vaistinę, jausmas labai šiltas. Nepaleidžiu ryšio su tėčiu – pakalbame, pavaišinu kava. Man brangu, kad šeima ir darbas taip gražiai susipina“, – priduria Karolina.
Vaistininkystės užkulisiai
Nors pirmieji darbo metai dar tik prasideda, Karolina pripažįsta, kad juose netrūksta iššūkių. Jos teigimu, šiuolaikinis vaistininkas turi turėti itin daug kompetencijų, kadangi klientai kreipiasi labai įvairiais klausimais: nuo tinkamo vaistų derinimo ar imuniteto stiprinimo iki sveikos gyvensenos patarimų.
„Labiausiai mane motyvuoja pacientų dėkingumas. Kai žmogus grįžta dar kartą ir sako, kad mano patarimai padėjo, suprantu, kad šis darbas yra prasmingas. Tai įkvepia gilinti žinias, kad tokių nuoširdžių akimirkų būtų dar daugiau“, – sako Karolina.
Ji įsitikinusi, kad vaistininkas turi būti modernus, nuolat besimokantis specialistas, kuris seka farmacijos naujienas ir greitai reaguoja į visuomenės poreikius. Studijų metu įgytos žinios suteikė tvirtą pagrindą, tačiau praktikoje ji kasdien atranda vis naujų subtilybių.
„Ypač svarbu gebėti ne tik atsakyti į klausimus, bet ir pastebėti, kada žmogui reikia daugiau dėmesio ar išsamesnio paaiškinimo“, – priduria jaunoji specialistė.
Profesija, reikalaujanti empatijos
Pasak Karolinos, vaistininko darbe svarbiausia ne tik žinios, bet ir nuoširdumas, rūpestis bei gebėjimas užmegzti ryšį. Ji tiki, kad pacientai grįžta ne vien dėl vaistų, bet ir dėl to, kad jaučiasi išgirsti bei suprasti.
„Farmacinės paslaugos suteikimas yra tik dalis mūsų darbo. Žmonėms reikia ir žmogiško ryšio – nuoširdaus patarimo, padrąsinimo ar paprasto pokalbio. Empatija yra tai, kas kuria pasitikėjimą vaistininku“, – įsitikinusi Karolina.
Ji pastebi, kad ypač vyresni pacientai dažnai vaistininką mato kaip žmogų, į kurį galima kreiptis dėl įvairiausių sveikatos klausimų.
„Kai kurie užsuka tiesiog pasikalbėti, pasidalinti savo rūpesčiais. Tada supranti, jog esi ne tik specialistas, bet ir bendrystės kūrėjas, žmogus, galintis suteikti emocinę paramą“, – pasakoja ji.
Vaistininko dienos proga linki poilsio
Karolina neslepia, kad jos tikslas – nuolat gilinti žinias, mažinti spragas, bet kartu svajoja prisidėti prie platesnių veiklų – mokslo tyrimų ar projektų, kurie leistų prisidėti prie farmacijos pažangos plačiąja prasme. „Camelia“ aplinka, anot jos, įkvepia siekti daugiau.
Minint Tarptautinę vaistininko dieną Karolina siunčia šiltus linkėjimus vaistininkams bei skatina nepamiršti, jog kiekvienas, dirbantis šioje srityje, svariai prisideda prie visuomenės gerovės.
„Vaistininko dienos proga norėčiau kolegoms bei būsimiems vaistininkams palinkėti neprarasti tikėjimo savo keliu ir atrasti prasmę kiekvienoje dienoje. Saugokime savo sveikatą, nepamirškime poilsio ir visada išsaugokime empatiją, nes būtent ji padeda kurti tikrą ryšį su klientais. Svarbiausia – neprarasti vidinės ugnies, dėl kurios pasirinkome šį kelią, ir didžiuotis būnant vaistininku“, – sako Karolina.