Atlikdami vienu iš didžiausių tokio pobūdžio mokslinių darbų vadinamą tyrimą, mokslininkai ištyrė beveik 200 tūkst. depresija sergančių žmonių DNR, kad nustatytų bendrus genetinius „požymius“.
Australijos Berghoferio medicinos tyrimų instituto vadovaujamo projekto duomenimis, moterys turėjo beveik dvigubai daugiau su depresija susijusių genetinių žymenų nei vyrai.
„Palyginti su vyrais, moterų depresijos genetinis komponentas yra didesnis“, – teigė tyrėja Jodi Thomas.
V. Martikonytė – apie po 20 metų įvykusių skyrybų priežastį, milijonieriaus tėvo palaikymą ir naujus jausmus vyresniam
„Atskleidę bendrus ir unikalius vyrų ir moterų genetinius veiksnius, galime aiškiau suprasti, kas sukelia depresiją, ir lengviau pritaikyti individualų gydymą.“
Jau seniai žinoma, kad moterys depresija serga dažniau, tačiau biologinės jos priežastys tebėra mįslė.
Susiję straipsniai
Tyrėjai nustatė, kad su moterų depresija buvo susiję apie 13 tūkst., o vyrų – 7 tūkst. genetinių žymenų.
Kai kurie iš šių genetinių pokyčių gali pakeisti biologinius kelius, susijusius su medžiagų apykaita ar hormonų gamyba.
„Nustatėme tam tikrų genetinių skirtumų, kurie gali padėti paaiškinti, kodėl depresija sergančioms moterims dažniau pasireiškia medžiagų apykaitos simptomai, pavyzdžiui, svorio pokyčiai ar pakitęs energijos lygis“, – sakė J. Thomas.
Tyrėjos Brittany Mitchell teigimu, tyrimo rezultatai gali padėti koreguoti moterų depresijos gydymo būdus.
„Iki šiol nebuvo atlikta daug nuoseklių tyrimų, kurie padėtų paaiškinti, kodėl depresija moteris ir vyrus paveikia skirtingai, įskaitant galimą genetikos vaidmenį šiame procese“, – sakė ji.
„Vis dažniau kalbama apie tai, kad daugelis šiuo metu kuriamų vaistų (ir iki šiol žinomų tyrimų) daugiausia buvo skirti vyrams arba vyriškosios lyties tyrimų dalyviams.“
Klinikinė depresija arba didysis depresinis sutrikimas yra vienas iš labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų pasaulyje.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje depresija serga daugiau nei 300 milijonų žmonių.
Tyrimo ataskaita paskelbta recenzuojamame žurnale „Nature Communications“.