„Mes jaučiame, – sako Kauno klinikų gydytojas anesteziologas profesorius Andrius Macas. – Man tenka budėti kardiologijos intensyvioje terapijoje. Pas mus ta nuotaika darosi šventiškesnė, pacientai jaučia. Vis tiek kolektyvas šiek tiek atsipalaiduoja.“
Vienišiems žmonėms šventės ligoninėje, kur tavimi rūpinamasi, esi bendruomenės dalis, gali net patikti, pastebėjo „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“ kalbėjęs A.Macas.
Jo kolega, Kauno klinikų gydytojas anesteziologas-reanimatologas Vidas Pilvinis akcentavo, kad gruodis – ne tik blizgučiai ir karnavalai. Deja, daug žmonių pamiršta Advento prasmę.
„Tai yra šviesos laukimas. Kas mums ta šviesa? Ar sulaukęs šviesos gebėsi ją priimti? Pirmiausia, žmogus turi pats atsakyti, kas jam yra Kalėdos?
Ar tai eilinė darbo diena, pakabukas, eglutė, dovanėlė? Ar vis dėlto šitame įvykyje yra koks nors tau svarbus veiksnys? Jeigu nepažinai – bus sunku“, – sakė V.Pilvinis.
Pacientai sveiksta greičiau, jei medikas šypsosi
A.Macas sako, kad kalėdiniu laikotarpiu žmonės pasižymi optimistine nuotaika. Kita vertus, išauga stipraus vienatvės jausmo rizika, jei nėra su kuo sutikti šventes.
„Bet mums, gydytojams, tas laikotarpis neišvengiamai yra viltingesnis ir natūraliai šviesesnis. Prieš metų pabaigą būna kažkiek mažiau darbų. Bet žmonės serga ir gruodžio 24, 25, 26, jeigu sumažėja planinių darbų, yra daug ekstrinių – kai kurie tauposi, bando sulaukti švenčių ir staiga per jas dar labiau pasiligoja“, – pastebėjo A.Macas.
Neigiamos emocijos – neišvengiama medikų darbo dalis. Būna ir irzlių kolegų, ir nepatenkintų pacientų, jų artimųjų. Kaip medikai dorojasi su aplinkinių pykčiu ir nerimu? Pasak A.Maco, vertėtų pasikliauti blaivia nuovoka: reikia nugesinti emocijas, stabtelti, prisėsti, ramiai pasikalbėti.
Be to, gydytojas pastebėjo, kad žmonės – ir medikai, ir pacientai – vis daugiau laiko praleidžia virtualioje erdvėje, o tai neabejotinai kenkia bendravimo įgūdžiams. Prisidėjo ir COVID-19 pandemija.
„Mūsų jaunieji kolegos, ypač studentai, iškeliavo į nuotolį. Mes ligonius žinojome, o jiems tos galimybės buvo sumažintos. Dabar mes bandome susigrąžinti jaunimą. Daug Europos ir pasaulio ugdytojų, mokytojų, profesorių kviečia sugrįžti, nebesutinka skaityti paskaitų per nuotolį.
Visiems aišku – bendravimas būtinas, jo išmokti reikia, pacientai sveiksta, jeigu mato daktarą ar slaugytoją, kuris šypsosi. Bandome sugrįžti, darome labai aktyvius veiksmus – ne visiems patinka“, – sakė A.Macas.
Pacientai neatpažįsta gydytojo
Paklaustas, ar šventiniu laikotarpiu nėra turėjęs įsimintino budėjimo, V.Pilvinis priminė, kad anesteziologo pacientai dažniausiai nekalba, tačiau bendrauti tenka su jų artimaisiais.
„Pacientai, kurie yra išgyvenę kritines būkles, mūsų neatsimena. Esu ne vieną kartą nustebęs, net vardais ir pavardėm galėčiau pasakyti, kai žmogus po 2–3 mėnesių, jau sugrįžęs į gyvenimą, dažniausiai mes jų neatpažįstame, pastebime jų artimuosius, nes atlydi, sakykime, mama, vyras.
Jie sako: „Ar galėtumėte parodyti, kur aš čia gulėjau?“ Žmogus žiūri tą aplinką – reanimacija turi labai didelę specifiką, tai nėra bendra palata, ji šiek tiek kitokia – ir klausia: „Ar aš tikrai taip atrodžiau? Ar tikrai taip buvo?“, – pasakojo V.Pilvinis.
Kas yra didžiausias gydytojams nutikęs gėris?
A.Macas patikino, kad ligoninėje kasdien nutinka daug gražių ir gerų dalykų, tačiau kaip didžiausią jam nutikusį gėrį gydytojas įvardijo patį gyvenimą:
„Aš gavau galimybę gyventi, aš vis dar galiu kažkam padėti. Tas gėris tęsiasi. Aš kasdien galiu ir turiu dėkoti už tai, kad ateinu į darbą. Dar tik „spaudimas“ pradėjo kilti, bet kitkas dar veikia, neaišku, kiek ilgai. Turi tą visumą, už kurią turi dėkoti, tas gėris yra ištikęs.
O mano ligoniams jau kai kam taip gerai nėra. Bet jų gal laukia kažkas kito. Galbūt ta liga yra dovana, kurią labai sunku suprasti.“
Atvirą atsakymą pateikė ir V.Pilvinis, kalbėjęs beveik su ašaromis akyse: „Mano gyvenime pats didžiausias įvykis – sutikta mano moteris, mano žmona. Esu labai nustebęs, kad tai yra įvykę ir tai yra didžiausia mano gyvenimo dovana.“