„Šalta“, – toks buvo pirmasis pakistaniečio Abdul Baseer įspūdis atvykus į Lietuvą 2024 metų sausį. Vaikinas į tolimą ir menkai pažįstamą šalį atsikraustė vos 20-ies, bet žiemos nepabūgo – užsispyrė prisitaikyti.

Respublikinėje Vilniaus universiteto ligoninėje (RVUL) dirbantis vyras mūsų šalyje studijuoja slaugą, čia likti planuoja ir baigęs mokslus.

„Lietuva suteikia man išsilavinimą, maistą ir kokybišką gyvenimą, todėl aš noriu padėti jos žmonėms“, – paaiškina Abdul.

Nuo pat vaikystės tėvai jam kartojo, kad privalu pasirūpinti silpnesniais ar papuolusiais į bėdą, kuriems reikalinga pagalba. Šio auklėjimo įkvėptas jis ir pasirinko mediciną.

[[ge:lrytas:lrytas:41448553]]

Pašnekovas neslepia, kad visų pirma tikėjosi išvykti studijuoti slaugą į JAV arba Australiją. Kai ši svajonė neišsipildė, vienas pažįstamas jam užsiminė apie Lietuvą.

„Šitą pavadinimą išgirdau pirmą kartą gyvenime. Galvojau, gal tai miestas, bet man pasakė, kad Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė prie Baltijos jūros, kad tai graži šalis su daugybe galimybių“, – pasakoja Abdul.

[[ge:lrytas:lrytas:41350445]][[ge:lrytas:lrytas:37086430]][[ge:lrytas:lrytas:41490874]]

Lietuviški pokalbiai nuveja liūdesį

Vyras taip pat sužinojo, kad sveikatos mokslų studijos Lietuvoje kokybiškos, bet nebrangios. Tuomet jis ėmėsi ieškoti daugiau informacijos internete, kol apsisprendė – važiuos čia.

Pavaikščiojęs Vilniaus gatvėmis, pakistanietis stebėjosi, kodėl niekas nesišypso. Vietiniai jam pasirodė surūgę ir pikti. Tačiau vėliau, gavęs darbą ligoninėje ir pažinęs kolegas, Abdul nusprendė, kad šalta lietuvių laikysena apgaulinga.

„Kai daugiau pasikalbu, padirbu kartu su lietuviais, įsitikinu, kad jie yra nuostabūs žmonės“, – pastebi Abdul.

Jis prisipažįsta, kad atvykęs neturėjo plano išmokti lietuvių kalbą, bet vienas dėstytojas paprotino, kad ji čia būtina.

Tuomet jis pradėjo dėtis į galvą naujus žodžius: nuo elementarių pasisveikinimo frazių iki sudėtingesnio medicinos žodyno.

Išgirdęs naują lietuvišką žodį, Abdul gauna ChatGPT vertimą bei pasitikslina tarimą. Tuomet jis stengiasi, ką išmokęs, kuo skubiau panaudoti praktikoje.

Po pirmų studijų metų Abdul išvyko mėnesio praktikai į Ruklą. Jos metu pakistanietis pajuto, kad lietuviai ypač vertina užsieniečių pastangas išmokti kalbą. Nerangūs bandymai prabilti lietuviškai įžiebė šypsenas vyresnio amžiaus pacientų veiduose.

„Šiltos reakcijos man suteikė motyvacijos toliau mokytis kalbos“, – paaiškina Abdul.

Jis pastebi, kad vyresni lietuviai angliškai nekalba, o juk būtent jie yra dažniausi pacientai.

„Šiandien ligoninėje viena senutė išgirdo, kad kalbu lietuviškai. Ji priėjo ir mane apkabino“, – su šypsena pasakoja Abdul.

Jis paaiškina, kad jo pastangas įvertina ir bendradarbiai. Vienas net pasidžiaugė, kad lietuviški pokalbiai su pakistaniečiu padeda nuvyti liūdesį.

[[ge:lrytas:lrytas:41555791]]

Lietuviai neužkalbina pirmi

Tačiau lietuviai Abdul atrodo gana uždari, stengiasi nesikišti į kitų reikalus. Savaitgaliais vyras dirba pavėžėju ir pastebėjo, kad keleiviai niekada nepradės pokalbio pirmi.

„Jie pasako „sveiki“ ir tuo viskas baigiasi“, – pastebi vyras.

Tačiau jis bando laiką išnaudoti prasmingai, užkalbina keleivius, taip Abdul gali palavinti savo lietuvių kalbos įgūdžius. Tiesa, vyras sako išmokęs atpažinti, su kuo gali užsimegzti malonus pokalbis.

„Bet iniciatyvą reikia parodyti man“, – sako Abdul.

Pasak jo, jei Pakistane šalikelėje sustos automobilis, niekas nepravažiuos pro šalį, visi pasiūlys pagalbą.

„Ne kartą draugams lietuviams minėjau, kad jei jie nuvažiuotų į mano šalį, užtektų parašyti vieną žinutę ir patikėkite, mano tėvas viskuo pasirūpintų. Jūs neišleistumėte nė cento, nes gautumėte nakvynę ir maistą nemokamai“, – patikina Abdul.

Be to, vyras pastebi, kad atvykėliui Lietuvoje sunku susirasti draugų lietuvių. Jis prisimena kartą užmezgęs pažintį ir susitikęs išgerti sulčių. Abdul pasiūlė sumokėti už abu, bet jo kompanionas nustebo.

„Mano šalyje normalu, kad vienas moka už visus. Kartais moka vienas, paskui – kitas“, – paaiškina pakistanietis.

Lietuvoje jaučiasi saugus

Pernai vasarą, praleidęs Lietuvoje pusantrų metų, Abdul pirmą kartą grįžo į Pakistaną.

Jis paaiškina, kad šeimos jo gimtinėje – didesnės nei Lietuvoje. Vyras turi tris brolius ir dvi seseris. Pasak pašnekovo, žmonės Pakistane labai bendruomeniški. Jo šeimos name po vienu stogu gyvena 30 žmonių.

[[ge:lrytas:lrytas:41555785]]

„Tai normalu. Mano šeima nedidelė. Pakistane kartais viename name gyvena ir 80 žmonių“, – sako Abdul.

Paklaustas, kuo jam patinka Lietuva, Abdul paaiškina, kad yra apkeliavęs nemažai pasaulio – lankėsi Tailande, Malaizijoje, Tunise, Turkijoje, Singapūre – bet mūsų šalis išsiskyrė saugumo pojūčiu.

„Per dvejus metus niekas manęs nepalietė, nebuvau apvogtas. Tai – geras dalykas. Pats svarbiausias dalykas, kad žmogus ir jo gyvybė būtų apsaugoti“, – sako Abdul.

Vilniuje gyvenantis pakistanietis pasakoja, kad yra aplankęs Kauną, Druskininkus ir Uteną, jį sužavėjo gamta, bet suglumino lietuviškai nekalbantys senbuviai.

„Mane nustebino, kad žmonės gyvena Lietuvoje 50–60 metų, bet nekalba lietuviškai. Kodėl jie nebando?“, – klausia Abdul.

Ragina būti kantresniems

Abdul prašo lietuvių gerbti užsieniečius, gerbti žmogų, nepriklausomai nuo jo rasės, kilmės ir religinių įsitikinimų.

[[ge:lrytas:lrytas:41555793]]

„Socialiniuose tinkluose matau komentarus, negražius žodžius, kurie mane labai nuvilia ir nuliūdina, atima motyvaciją“, – nuoskaudos neslepia Abdul. Pasak jo, lietuviams vertėtų nepamiršti, kad atvykėliai neša naudą vietiniai ekonomikai.

Pasak pašnekovo, internete dažnai nepagarbiai atsiliepiama apie maisto išvežiotojus, ypač daug nepagrįsto pykčio jie sulaukė šią žiemą per šalčius.

Abdul pastebi, kad lietuviai gali būti labai reiklūs užsieniečiams, kartais nesupranta, kad šie neseniai atvyko į mūsų šalį ir nespėjo išmokti kalbos dėl objektyvių priežasčių.

„Neįmanoma per du mėnesius išmokti lietuviškai, kalba gana sunki. Mes stengiamės“, – sako vyras.

22-ejų Abdul vilniečiai sutinka ligoninėje: „Noriu padėti Lietuvos žmonėms“ (3)