Audris Narbutas. Uždarant Krikščioniškų gimdymo namus, traukiasi sąžinės laisvės ribos

Esama situacijų, kai grėsmė sąžinės laisvei yra kur kas didesnė, bet kartu mažiau pastebima nei LRT atveju. Dėl šios priežasties šįkart savo žvilgsnį nukreipsiu į Krikščioniškų gimdymo namų uždarymo klausimą.

Pagrindinė Kauno krikščioniškų gimdymo namų uždarymo priežastis glūdi mažame gimstamume ir prastame gimdymo paslaugų finansavime. Pradėkime nuo gimstamumo. Tenka pripažinti, kad valstybei reikėjo pasiekti didžiulę demografinę duobę, jog politikai pradėtų kalbėti apie gimstamumą.

Dar daugiau, net ir pradėjus kalbėti šia tema, kol kas kyla pagrįstų abejonių, kas labiau valdo politikų širdis, protus ir priimamus sprendimus. Ryžtas išspręsti vieną iš didžiausių valstybės ir tautos egzistencijai kylančių grėsmių ar baimė būti nepolitkorektišku ir pasakyti, kad vieni gyvenimo pasirinkimai ir sprendimai yra valstybei vertingesni už kitus.

Jeigu šis ryžtas būtų pakankamai didelis, pirmiausia, girdėtume ne pasiūlymus rengti diskotekas, kurių ir taip netrūksta, bet, pirmiausia, rimtų mokslinių studijų finansavimą. Šiose studijose, pirmiausia, turėtų būti tiriamos tos šeimos, kurios susilaukia bent jau dviejų vaikų.

Giluminis tokių šeimų motyvacijos, sprendimų priėmimo ir gyvenimo būdo tyrimas padėtų geriau suprasti, kokį gyvenimo būdą turi skatinti valstybė. Deja, šis kelias jau dabar kelia baimę didelei daliai politikų, nes jis neišvengiamai priverstų pripažinti, kad vieni pasirinkimai mūsų valstybei yra vertingesni nei kiti. Tai reikštų, kad tektų priimti ne iki galo politkorektiškus sprendimus, įvardyti prioritetus ir suprasti, kad Marxo sugalvota formulė „iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius“ neveikia ir nėra tinkama valstybės politikos formavimui. Toks požiūris visuomet pavojingas, nes gali atbaidyti dalį potencialių rinkėjų.

Tad nenuostabu, kad šiandien ši riba anaiptol nėra pasiekta. Žinoma, mes galime dangstytis tuo, kad problema yra paplitusi daug kur, kad dabar neramūs laikai. Kita vertus, užtenka pažiūrėti į Norberto Černiausko knygoje 1940. Paskutinė Lietuvos vasara pateikiamą informaciją, kad jau vykstant Antrajam pasauliniui karui Lietuvoje gimė 49262 vaikai arba į tą kaitrą, kuria alsuoja nekilnojamojo turto rinka ir suprasi, kad baimės dėl ateities nors ir egzistuoja, bet ir kalbant apie gimstamumą yra gerokai pervertinamos.

Dar viena problema, dėl kurios uždaromi krikščioniški gimdymo namai yra jų nuostolinga veikla. Ją lemia ne tik prasti gimstamumo rodikliai, bet ir prastas finansavimas. Ypač jeigu kalbėsime apie natūralų gimdymą. Tokiam gimdymui valstybė skiria maždaug 800 eurų, kai tuo tarpu gimdymui, atliekant cezario pjūvio operaciją, skiriama apie 2000 eurų.

To neužtenka, kad gimdymo namai turėtų tvarius finansus. Gimdymų sumažėjimas ir prastas jų finansavimas neleidžia tiek šiai įstaigai, tiek ir kitoms gimdymo paslaugas teikiančioms įstaigoms užtikrinti tvarius finansus. Tai tampa ne tik argumentu uždaryti gimdymo namus, bet ir paskata kitoms konkuruojančioms įstaigoms siekti jų likvidavimo.

Dingus iš žemėlapio vienai įstaigai, gimdymus pasidalins likę rinkos dalyviai. Paprasta konkurencija čia vaidina savo vaidmenį. Visgi šioje vietoje sunku neprisiminti, kad Birutė Vėsaitė siekia įtvirtinti reprodukcinių teisių įstatymą, kuris skatintų didesnį abortų skaičių ir kontraceptikos finansavimą.

Visa tai būtų daroma valstybės biudžeto lėšomis. Tokiu būdu socialdemokratai ima demonstruoti totalų nenuoseklumą. Jeigu deklaruoji, kad tavo prioritetas didesnis gimstamumas, bet vietoje to ne tik nedidini finansavimo už suteikiamas gimdymo paslaugas, bet kartu ir sieki sukurti sistemą, kurioje itin aktyviai būtų finansuojamos gimstamumą mažinančios priemonės, kiek tu esi nuoširdus ir nuoseklus?

Net ir nemaža dalis abortų šalininkų pripažįsta, kad gydytojai turi turėti teisę į sąžinės laisvę.

Dar neseniai tie medikai, kurie nepritaria abortams turėjo galimybę ramiai dirbti įstaigoje, kurioje neatliekamos šios procedūros. Šiandien dėl itin realios įstaigos uždarymo grėsmės tos ramybės nebėra, ateityje tikėtina nebus ir pačios įstaigos.

Tai buvo svarbi sąlyga jų sąžinės laisvės užtikrinimui. Taip pat ir poros, kurios pritaria, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo moters pastojimo, turėjo galimybę susilaukti vaiko ten kur nėra atliekami abortai. Tai buvo tapę netgi Kauno išskirtinumu, dėl kurio moterys tiek iš Vilniaus, tiek ir iš kitų Lietuvos regionų vykdavo gimdyti į Kauną. Pažįstu septynias šeimas, kurios augina keturis ir daugiau vaikų. Visos jos pripažįsta žmogaus gyvybę nuo pat pradėjimo momento. Ir visos jos yra pasirašiusios peticiją Dėl Kauno krikščioniškųjų gimdymo namų išsaugojimo.

Tai, kad šiandien šią peticiją yra pasirašę virš 13 156 Lietuvos gyventojų liudija, kad ne tik šioms šeimoms, bet ir įvairiems visuomenės sluoksniams tokios įstaigos išsaugojimas buvo svarbus. Kadangi tai buvo vienintelė gimdymo paslaugas teikianti įstaiga Lietuvoje, kurioje neatliekami abortai, kalbėti apie šios įstaigos kultūros perkėlimą į Kauno ligoninę yra geriausiu atveju naivu.

Tai būtų įmanoma tik atsisakius abortų, o niekas to daryti tikrai neketina. Kaip tik abortus skatinantis reprodukcinių teisių įstatymas ženkliai didina tikimybę, kad abortų paslaugos, o kartu ir galimybės iš jų užsidirbti poreikis didės.

Valdžios nesitaikstymas su visuomenės parama krikščioniškiems gimdymo namams jau sukėlė rimtą žalą.

Darbuotojai visiškai pagrįstai bijodami dėl savo karjeros ir ateities palieka įstaigą ir pradeda ieškoti naujo darbo. Tai reiškia rimtus personalo nuostolius. Vykstant šiems procesams net ir staigus politikų bei LSMU pozicijos pasikeitimas nereikštų, kad įstaiga išliks tokia kokia buvusi. Ironiška, bet tai tampa dar vienu argumentu prieš jos išsaugojimą. Visgi praktika, kai blogi sprendimai tampa pateisinančia priežastimi ir toliau vykdyti blogus sprendimus švelniai tariant verta kritikos.

Manau, kad abortai šiuolaikinėje Lietuvoje yra neišvengiamas blogis ir visiško jų draudimo mes tikrai neturėsime.

Bet nesutinku, kad tai pakankama priežastis, jog vis labiau būtų varžomos gyvybės kultūrą remiančių žmonių teisės. Juolab, kad tokie žmonės ir labiausiai prisideda prie demografinės krizės sprendimo. Vienintelės įstaigos, kurioje gyvybė gerbiama nuo pat pradžios iki pabaigos uždarymas yra tiek gydytojų, tiek ir gyvybės kultūrai prijaučiančių porų sąžinės laisvės suvaržymas. Tuo jis tampa panašiu į kitas sąžinės laisvei grėsmę keliančias iniciatyvas.