Ji pastebi, kad galvos svaigimai – opi ir dažna problema. Kiekvienas žmogus yra patyręs galvos svaigimą, bet už šio simptomo galintis slypėti ligų spektras – labai platus: nuo žemo hemoglobino iki psichologinių priežasčių. Galva svaigti gali dėl nerimo, nes dažnai ir giliai kvėpuojame.
Pasak gydytojos, galvos svaigimą sukelia ir šiuolaikiniai pastatai, kurių fasaduose yra daug nelygių paviršių, iškreiptų linijų.
Su galvos svaigimu be kita ko gali būti susijusios vestibulinės ligos: periferinės ir centrinės.
„Sveikatos kodas“. Klausos sutrikimai
„Periferinės vestibulinės ligos – labai paplitusios bendroje populiacijoje. Pavyzdžiui, gerybinis paroksizminis galvos svaigimas yra be proto dažnas sutrikimas. Deja, daug metų Lietuvoje jis nebuvo diagnozuojamas, bet situacija pagerėjo.
Centrinės vestibulinės ligos yra retesnės, bet pavojingos gyvybei. Problema, kad jų simptomai labai panašūs į gerybinių ligų. Noriu paminėti diagnostiškai labai sudėtingą jaunų žmonių smegenėlių insultų grupę. Tai – itin reta būklė, bet be galo skausminga“, – interviu Lrytas paaiškino I. Arechvo.
Susiję straipsniai
Ji tęsė, kad ligoninių priėmimo skyriuose nebuvo aiškių algoritmų, kaip atskirti vestibulinės ligas. Kai ištinka ūminis galvos svaigimas, sprendimas turėtų būti čia ir dabar. Nuo diagnostikos laiko priklauso ir paciento prognozė.
„Reikalingi brangūs tyrimai, kompiuterinė tomografija, konsultuoja būrys gydytojų. Bet užsienio neurologai sugalvojo tam tikrus algoritmus: reikia įvertinti akių judesius (nistagmą), atlikti keletą gan paprastų tyrimų, pavyzdžiui, vestibulinio akių reflekso vertinimą, uždengimo testą.
Tai yra testai, kurie nekainuoja brangiai, išskyrus gydytojo laiką ir kvalifikaciją. Bet tai padeda patikimai diferencijuoti vestibulinį neuronitą nuo pavojingo insulto“, – pasakojo I. Arechvo.
Tačiau ji pastebi, kad medicinos specialistams trūksta edukacijos šia tema. Metodas santykinai naujas, tad jos kartos gydytojų universitete jo dar nemokė. I. Arechvo rūpinasi, kad papildomos įrangos nereikalaujantį, tačiau paciento gyvybę galintį išgelbėti algoritmą mokėtų pritaikyti kuo daugiau Lietuvos medikų.
Gegužės pabaigoje I. Arechvo įteiktas „Auksinės mediko širdies“, kuriuo apdovanojami labiausiai vilniečių sveikatai ir gerai savijautai nusipelnę gydytojai, slaugytojai ir sveikatos apsaugos darbuotojai.
I. Arechvo pagerbta už pažangių gydymo metodų diegimą, inovatyvių diagnostikos ir gydymo sprendimų taikymą, reikšmingą indėlį į klausos atkūrimo sritį bei atsidavimą pacientų gerovei, vystant mokslinę veiklą ir stiprinant visuomenės sveikatos raštingumą.
Paklausta apie inovacijas gydytoja visų pirma išskiria jau aptartas galvos svaigimo diagnostikos naujoves ir endoskopinės ausies chirurgijos pritaikymą. „Atrodo paprastai, bet tai be proto svarbūs metodai klinikinei praktikai“, – patikino gydytoja.
Pasak jos, endoskopija daug metų naudojama įvairiose srityse, pavyzdžiui, pilvo, dubens operacijoms. Otorinolaringologai jį taiko nosies chirurgijai. Bet endoskopinė ausies chirurgija niekada nebuvo toks populiarus metodas, nes ausyje yra labai mažai vietos.
„Nosį operuojame keliolikos kubinių centimetrų erdvėje, o ausį – keliolikos kubinių milimetrų tūryje. Negana to, vidurinė ausis yra labai vingiuota, korėta ir dėl to atsiranda „aklųjų“ zonų, kurias chirurgas ne visada gerai mato.
Operuoju pačius smulkiausius ausies kauliukus. Įsivaizduokite, klausos kauliukų grandinė irgi turi sąnarius, lankstosi. Jei traumatologai implantuoja kelio sąnario protezus, analogiškai savo praktikoje aš implantuoju priekalo ar kilpos protezus, kurie plika akimi sunkiai matomi, gerai juos įžiūrėti galima tik per mikroskopą.
Anksčiau ausį operuodavome tik mikroskopiškai ir turėjome tunelinį vaizdą. O endoskopiją chirurgai myli, nes ji leidžia pamatyti platų ir labai geros raiškos vaizdą. Aš operuoju žiūrėdama į ekraną, tai leidžia pasiekti chirurginę preciziją. Plačiai matau įvairias patologines raukšlytes būgninėje ertmėje, kas trukdo ventiliuoti ausį, orui patekti į ją.
Jei ausies kanalas yra vingiuotas, siauras su mikroskopu dirbti būna sudėtinga – reikia daryti užausio pjūvį, atkelti ausį į priekį. Pacientui tai yra papildomas pjūvis, endoskopija leidžia jo išvengti. Ir dabar didžiausias mano pacientų srautas yra žmonės, kuriems atliekamos endoskopinės operacijos“, – pasakojo I. Arechvo.
Interviu Lrytas ji plačiau papasakojo apie susižavėjimą žmogaus ausies anatomija, prisiminė, kad vaikystėje ir pati buvo dažna otorinolaringologų pacientė bei paaiškino, kodėl visai nesuirzta, jei darbai pasiveja ir ramiai poilsiaujant prie jūros.
– Jūsų specialybė – labai reta: Lietuvoje ausų chirurgus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Kodėl?
– Tai yra savotiška kvantinė mechanika – viena sudėtingiausių mūsų srities specializacijų. Paskutinėje Europos otorinolaringologų konferencijoje buvo pranešimas iš Šveicarijos. Ten daryta apklausa parodė, kad jauni otorinolaringologai būtent ausų ligas, įskaitant ir otochirurgiją, laiko pačia sudėtingiausia sritimi.
Kodėl taip yra? Mažai mentorių – ausų chirurgų nėra daug, įgūdžiams įgyti reikia daug metų kruopštaus mokymosi ir darbo. Ausis pasižymi ypatingai sudėtinga anatomija. Kursai labai brangūs, atvejų nedaug, tad ir patirties įgyti nėra paprasta. O sąlygos mokytis su mirusių žmonių ausies preparatais – apsunkintos.
Dirbant realiomis sąlygomis, klaidos kaina – didžiulė. Vienu milimetru netikslus judesys ir pusė žmogaus veido lieka paralyžiuota. Šitą tavo rezultatą mato visi.
Otorinolaringologijoje yra žymiai lengvesnių ir saugesnių kelių.
– Minėjote, kad pacientų nėra daug...
– Iki antibiotikų eros komplikuoti otitai buvo daug dažnesni. Bet ir dabar pasitaiko sudėtingesnių ausies uždegimo atvejų. O gydytojas turi visą savo gyvenimą paskirti, kad kokybiškai atliktų operaciją tam gan retai pasitaikančiam pacientui.
Tam konkrečiam žmogui nėra svarbu, ar jis serga standartine liga ir gydytojai yra prikaupę galybę praktikos, ar jo atvejis visiškai pavienis, pacientas vis tiek tikisi ir nusipelnė geriausio įmanomo gydymo.
– Girdėjau, kad vaikystėje ir pati dažnai tapdavote otorinolaringologų paciente, tiesa?
– Buvau vaikas, kuris labai dažnai sirgo ausų uždegimais. Vaikystėje su šeima dažnai skraidydavau prie jūros. Problema, kad skrendant man visuomet būdavo sloga. Todėl kelionėje visą laiką labai skaudėjo ausis, negalėjau maudytis.
„Kek randų!“, – sakydavo gydytojai. Reiškia, kad mano ausies būgneliai tikrai yra pakitę. Kai ausis pūliuoja, būgnelis po to sugyja, bet lieka randas. Įsivaizduoju, kad mano ausų būgneliuose iki šiol matosi užgijusios žaizdos.
Dabar suprantu, kad tėvai ir močiutė man taikė neteisingą profilaktiką. Kad neskaudėtų ausų, močiutė man ant galvos uždėdavo šiltą kepurę. Buvo mintis, kad reikia šildyti ausis. Bet aš pati dabar daryčiau kitaip: purkščiau tirpalą, kuris sutraukia nosies gleivinę ir pridėčiau specifinių vaistų, kurie sumažina nosies paburkimą.
– Standartinė darbo savaitė Lietuvoje – 40 valandų. O kiek laiko jūs skiriate savo specialybei, su medicina susijusiems klausimams?
– Man labai patinka Z karta, nes jie pasižymi lengvumo „vaibu“. Bet aš pati iš prigimties esu kitoks žmogus. Man labai patinka prancūzų filosofė, mistikė Simone Weil, kuri daug rašė apie darbo dvasinę ir egzistencinę prasmę.
Profesinė veikla visą laiką buvo vien malonumas, nė sekundės nesu dariusi to, kas man neįdomu. Bet tai nereiškia, kad nemoku atsipalaiduoti. Turiu puikų laisvalaikį, fantastišką šeimą, esu aistringa keliautoja ir skaitytoja. Manau, pavyko atrasti idealų balansą.
Myliu savo darbą ir dėl to nėra jokios problemos, kad kolegos man parašo savaitgaliais ir prašo peržiūrėti kompiuterinės tomografijos vaizdus. Anksčiau aš atvažiuodavau į ligoninę, o dabar esame susitarę, kad jie telefonu nufilmuos viską ir atsiųs man. O aš galiu kad ir prie jūros sėdėdama atidėti į šalį knygą, pasižiūrėti ir patarti, ką daryti su pacientu. Man tai – vienas malonumas.
– Ir tai visiškai jūsų neblaško, nedrumsčia laisvadienio ramybės?
– Ne. Mane blaško neįdomūs dalykai, o žmogaus ausis man iki šiol yra be galo įdomi.
Man nepatinka ir blaško, kad valstybė nesugeba tinkamai išnaudoti rimtos kvalifikacijos specialistų. Kartais man užkraunami dalykai, kuriuos fantastiškai atlieka šeimos gydytojas arba skubios medicinos gydytojas. Bet medicinos sistema patiria įtampą, trūksta žmonių, tad valstybei kartais visiškai nesvarbu, kaip užkaišioti skyles. Todėl pritrūksta racionalios vadybos ir žmonių tausojimo. Dėl to būna labai gaila.
– Esate minėjusi, kad anuomet, kai įstojote į rezidentūrą, apie galvos svaigimus Lietuvoje buvo kalbama labai mažai. Kas pasikeitė per prabėgusius metus?
– Galvos svaigimų medicina per kelis dešimtmečius Lietuvoje išgyveno radikalius pokyčius. Esu laiminga, kad nemaža dalimi kartu su kolegėmis prie to prisidėjau.
Visi žino apie „kristalus“ ir jų sukeliamą gerybinį paroksizminį galvos svaigimą. Daug žmonių žino ūminį otitą ir jo komplikacijas, ūžesį ausyse. Kas lieka? Pagerinti diagnostiką kiekvienam iš šių simptomų ir ligų, nes vis dar trūksta individualių ir moksliškai patikimų sprendimų kasdienėje praktikoje.
Galvos svaigimui ir ūžesiui ausyse dažniausiai taikomas nemedikamentinis gydymas, todėl teisinga diagnozė gali išgelbėti pacientus nuo nereikalingų vaistų.
Lietuvos otorinolaringologų draugija su Sveikatos apsaugos ministerijos globa yra inicijavusi socialinį projektą „Prikurtimas, tinnitus ir vertigo: atpažinti, suprasti, padėti“. Pagrindinis tikslas – informuoti visuomenę apie dažnus simptomus, kad pacientai kreiptųsi į gydytojus.
– Koks atvejis – operacija ar pacientas – yra įsiminęs labiausiai?
– Visai šviežias atvejis – pacientui buvo ūminis otitas, jam skaudėjo ausį. Per keletą dienų jam išsivystė meningitas, žmogus paniro į komą. Jo būklė buvo pakankamai sunki.
Anksčiau operacija jam būtų atliekama per užausio pjūvį, bet aš galėjau pasinaudoti endoskopine ausies chirurgija. Kompiuterinė tomografija parodė, kad problema yra santykinai lengvai pasiekiama per ausies būgnelį. Supratau, kad endoskopinė operacija bus trumpesnė ir pacientui palankesnė.
Todėl nusprendžiau pasitelkti naujovišką gydymą: pakeliu būgnelį, išvalau tą vietą, padarau tai maksimaliai tausojančiai ir pacientas pasveiko.
Giminaičiai po visko klausė, kur ausies pjūvis? Aš jiems paaiškinau, kad viską padariau per ausies landą. Retrospektyviai yra labai smagu apie tai kalbėti, bet kai eini į operacinę ir niekas negali pasakyti, kaip pacientui pasiseks, o tu turi tiek daug įvairiausių abejonių.
– Esate Italijos kultūros gerbėja. Kuo ji žavi?
– Taip sutapo, kad Emilijos-Romanijos regione, kur dažnai lankausi, egzistuoja stiprūs galvos svaigimo medicinos centrai. Man staip pat svarbūs Antikos ir ankstyvosios krikščionybės periodai, todėl Roma man kaip gimtasis miestas. Labai gerai jaučiuosi kiekvienoje Romos bazilikoje, o kai nuo Kapitolijaus aikštės žvelgiu į Forumą, ko gero, tai yra vienintelė vieta pasaulyje, kur laikas man neegzistuoja.
Kai ateini į bažnyčią, jei tuo metu nevyksta mišios, viduje dažniausiai būna tuščia, bet koplyčios ten – nuostabiai ištapytos. Mintyse kalbuosi su jas išpuošusiais menininkais, taip išleidžiu visą susikaupusį nuovargį.
Yra toks istorinis Neapolio herojus – gydytojas Džiuzepė Moskatis (1880–1927). Šis žmogus man yra be galo svarbus, daug apie jį skaičiau, filmus žiūrėjau, lankiau vietas, kur ir pats daktaras vaikščiojo. Katalikų Bažnyčia jį ir šventuoju yra paskelbusi.
Myliu ir Italijos provinciją, su jos tradicijomis ir šventėmis. Myliu Italijos orą, panoramą, jūrą. Jeigu ilgesnį laiką ten nenukeliauju, atsiranda fiziologinis poreikis nuvykti.