Nacionaliniame transplantacijos biure ketvirtadienį surengtas renginys, kuriame medikai, donorystės koordinatoriai, pacientai ir sveikatos politikos atstovai pabrėžė, kad pasiektą proveržį lėmė sustiprinta donorystės sistema. Didžiausiu iššūkiu, jų teigimu, išlieka visuomenėje vis dar gajūs mitai apie organų donorystę.
Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis dėkojo transplantacijos procese dalyvaujančioms komandoms, pabrėždamas, kad liepos rezultatai prilygsta tam, ką anksčiau pavykdavo pasiekti per gerokai ilgesnį laikotarpį.
„Šį mėnesį atlikta 21 transplantacija, iš jų – keturios širdies transplantacijos. Tai atrodo kaip stebuklas transplantacijos srityje“, – sakė ministras.
Ypač svarbi sraigtasparnių nusileidimo aikštelė: pritaikyta ir medicinai, ir gynybai
Anot jo, Lietuvoje šiuo metu organų laukia apie 700 žmonių, o vienas donoras gali išgelbėti iki septynių gyvybių.
„Mūsų sistema yra pasiruošusi daug didesniems iššūkiams negu turime šiandien. Čia mes, kaip visuomenė, galime dar geriau“, – teigė L. Kukuraitis.
Susiję straipsniai
Ministras pažymėjo, kad Lietuva pagal transplantacijų rodiklius Europoje užima maždaug 7–8 vietą, o pastaraisiais metais šioje srityje pasiektas akivaizdus proveržis. Jis taip pat ragino daugiau kalbėti apie donorystę ir atskleidė pats jau beveik dešimtmetį turįs donoro kortelę.
Trukdo informacijos stoka
Regioninių donorystės koordinavimo centrų atstovai akcentavo, kad viena pagrindinių priežasčių, kodėl artimieji nesutinka paaukoti mirusiojo organų, yra informacijos stoka.
Klaipėdos regiono donorystės paslaugų koordinavimo centro vadovė Diana Palepšaitienė teigė, kad žmonės dažnai nežino, kaip vyksta donorystės procesas, klaidingai mano, jog jis trunka labai ilgai, abejoja mirusiojo valia arba vadovaujasi religiniais bei kitais mitais.
„Labai dažnai pokalbio metu artimieji supranta donorystės prasmę ir ištaria donorystei „taip“. Jiems tai tampa didžiuliu beprasmės mirties įprasminimu – dalelė artimojo lieka gyventi kituose žmonėse“, – sakė ji.
Jos teigimu, Lietuvoje donorystei vis dar nepritaria maždaug kas ketvirta potencialaus donoro šeima.
Donorystės specialistai pabrėžė, kad viena dažniausių baimių – nepagrįsti įsitikinimai apie nepagarbų elgesį su donoro kūnu ar religinius draudimus laidoti donorus bažnyčioje.
D. Palepšaitienė pridūrė, kad pradėjus veikti donorystės koordinavimo centrui Klaipėdoje paruošta net ketvirtadalis visų efektyvių Lietuvos donorų.
„Donorystės procesas nėra tik medicininės procedūros. Tai procesas, kuriame susijungia didžiulis žmogiškumas, meilė, noras padėti kitam žmogui ir įvairių sričių medikų profesionalumas“, – sakė ji.
Donorystės sistema veikia
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas dr. Tomas Tamošuitis pažymėjo, kad šiandien matomi rezultatai – kelerius metus kurtos sistemos vaisius.
Anot jo, reikšmingą pokytį lėmė regioninių ligoninių įsitraukimas į donorystės procesą. Gydytojas priminė, kad Lietuva donorystės organizavimo mokėsi iš Ispanijos, tačiau šiandien jau turi savąjį modelį.
„Ispanai mums patys pasakė, kad mes jau nebesame ispaniško modelio sekėjai – turime lietuvišką modelį, kuris veikia ne prasčiau“, – teigė T. Tamošuitis.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų regiono donorystės koordinatorė Indrė Lapinskienė pabrėžė, kad apie donorystę būtina kalbėti kuo plačiau.
„Kuo daugiau žmonės girdės apie donorystę, tuo labiau supras, kokia ji svarbi. Apie galimybę išgelbėti gyvybę vis dar kalbame per mažai“, – sakė ji.
Profesorius Albertas Daukša atkreipė dėmesį į paradoksalią situaciją – nors atsisakymų būti donorais skaičius išlieka didelis, šių metų liepos rezultatai yra rekordiniai.
„Susiduriame su paradoksu – atsisakymų skaičius didelis, bet kartu švenčiame tokius liepos rezultatus, kokius anksčiau pasiekdavome tikriausiai per metus“, – teigė gydytojas chirurgas.
Santaros klinikų gydytoja nefrologė Diana Sukackienė sakė, kad vien liepą ligoninėje atliktos penkios inkstų, viena kepenų ir trys širdies transplantacijos.
Per metus transplantacijoms skirta 48 mln. eurų.
Valstybinės ligonių kasos direktorius Gytis Bendorius pažymėjo, kad per metus transplantacijoms skirta 48 mln. eurų. Pasak jo, apie 11 mln. eurų teko organų transplantacijoms – inkstų, širdies, kepenų ir ragenų. Kita lėšų dalis tenka, pavyzdžiui, kamieninių ląstelių transplantacijoms.
Jis pabrėžė, kad ilgalaikėje perspektyvoje transplantacijos valstybei yra ekonomiškai naudingos. Kaip pavyzdį pateikė inkstų ligomis sergančius pacientus – metinė hemodializių kaina siekia apie 21 tūkst. eurų, o inksto transplantacija kainuoja apie 46 tūkst. eurų ir leidžia pacientui sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Istorijomis dalijosi žmonės, gyvenantys su persodintais organais
Ketvirtą kartą persodintą inkstą turinti Brigita pasakojo paskutiniojo organo laukusi septynerius metus, tačiau po donorystės sistemos pertvarkos transplantacijos sulaukė gerokai greičiau.
„Dabar dvejus su puse metų esu puikios sveikatos, keliauju, gyvenu be dializių. Visą gyvenimą liksime dėkingi šeimai, kuri sunkiausią savo gyvenimo akimirką pasakė donorystei: „Taip“, – kalbėjo ji.
Prieš beveik dvejus metus kepenų transplantacijos sulaukęs Stanislovas teigė, kad be operacijos šiandien nebūtų gyvas.
„Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau padėkoti. Jūsų dėka esu gyvas“, – sakė jis.
Jau 20 metų su persodinta širdimi gyvenantis Rimvydas pasakojo šiandien gyvenantis visavertį gyvenimą – dirba, šoka, žaidžia golfą, lipdo iš molio ir vedžioja šunį.
„Esu be galo dėkingas tiems, kurie suprato, kad netekę savo artimųjų gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Tai nenusakomai brangus dalykas“, – sakė jis.