Košmaras prestižinėje ligoninėje: irti pradėję pacientų kūnai atskleidė ir kitą skandalą

Šokiruojantį aplaidumą atskleidę žurnalistai teigia surinkę keletos buvusių darbuotojų liudijimus, kuriuos patvirtina nuotraukos.

Banachos ligoninė – viena svarbiausių gydymo įstaigų Lenkijoje. Jau keletą metų joje mirusių pacientų palaikų saugojimas buvo patikimas privačiai bendrovei.

2024 m. vasarį Varšuvos universiteto medicinos universitetas išnuomojo savo šaldymo sandėlį ir greta esančias patalpas laidojimo namams „Nadzieja“ – privačiai įmonei, kurią valdo Patrycja Kinaszczuk.

Įmonė buvo įregistruota vos dvi dienos iki nuomos sutarties pradžios. Pagal sutartį „Nadzieja“ yra atsakinga ne tik už mirusiųjų palaikų saugojimą ligoninėje, bet ir už jų perdavimą artimiesiems.

Be to, Banachos gatvės ligoninėje po paciento mirties taikoma neįprasta procedūra. Prieš gaudami mirties liudijimą, mirusiojo artimieji turi nuvykti į morgą, kad atpažintų kūną ir gautų specialų pažymėjimą iš „Nadzieja“ darbuotojų.

Tokiu būdu privatūs laidojimo namai įgyja tiesioginį kontaktą su šeimomis didžiausios nevilties ir sumaišties valandomis. Surinkta gausybė liudijimų, kad „Nadzieja“ darbuotojai skatino mirusiųjų pacientų artimuosius naudotis būtent jų paslaugomis.

Vos šeimos nariai atpažindavo palaikus, jiems į rankas buvo įbrukama vizitinė kortelė su laidojimo namų telefono numeriu.

Pagal Lenkijos įstatymus, draudžiama siūlyti ir reklamuoti laidojimo paslaugas medicinos įstaigose. Tačiau Varšuvos universiteto medicinos universitetas nemato jokių problemų dėl to, kas vyksta jų morge.

Oficialiame atsakyme įstaigos atstovai teigia nieko nežinantys apie „Nadziejos“ paslaugų reklamą ir patikina, kad laikosi galiojančių teisinių nuostatų.

Tačiau būta ir daugiau problemų, susijusių su ligoninės morgo perdavimu privačiai įmonei. Aiškėja, kad velionių kūnai buvo laikomi siaubingomis sanitarinėmis sąlygomis.

„Buvau dar šviežia darbuotoja, kai iš palatos į šaldymo sandėlį buvo atneštas miręs kūdikis. Iš pradžių tėvai sutiko pasiimti kūną, bet paskui dingo. Niekas apie tai nepranešė. Vaiko palaikai mėnesius pragulėjo šaldytuve. Jie iro ir visiškai pajuodo“, – sakė buvusi „Nadzieja“ darbuotoja, atsakinga už kūnų paruošimą ir paskirstymą ligoninės morge Banacho gatvėje.

Šį pasakojimą patvirtino dar du žmonės, dirbę laidojimo namuose „Nadzieja“ ir matę ligoninės šaldymo kameroje irstantį kūdikio kūną. „Šaldymo kameroje temperatūra aukštesnė už nulį. Tai šaldytuvai, o ne šaldikliai. Jie gali sulėtinti tam tikrus procesus, bet negali jų sustabdyti. Po kelių mėnesių šaldytuve kūnas visiškai suyra“, – aiškino buvęs darbuotojas.

„Aš ne kartą pranešiau Patrycjai („Nadzieja“ vadovei), kad reikia ką nors daryti, – pabrėžia buvęs P. Kinaszczuk pavaldinys. – Ji turėjo pranešti apie tai ligoninei, prokuratūrai, ir kažkas turėjo paimti kūną. Tačiau ji nieko nedarė.“

Įprastai tokie lavonai užšaldomi skystu azotu. Tačiau tuomet palaikų saugojimas nėra pigus.

Buvęs personalas pasakojo, kad buvo ir daugiau panašių atvejų. Jie mini suaugusios moters kūną: jos šeima taip pat nepareiškė pretenzijų ir palaikai kelis mėnesius praleido šaldytuve.

„Dėl irimo maišelyje susikaupė skysčių. Kvapas buvo baisus, plito į kitus kūnus tame pačiame šaldytuve. Kai jį atidariau, buvo galima užuosti visoje patalpoje“, – prisiminė asmuo, kuris dar pernai dirbo „Nadziejoje“.

„Pasakiau Patrycjai, kad susitartų su ligonine. Tačiau ligoninė atsakė, kad su šeima neturi jokio kontakto. Taip ir praėjo mėnesiai, – pridūrė kita buvusi darbuotoja. – Tai kėlė grėsmę visam personalui. Tokiomis sąlygomis dauginasi anaerobinės bakterijos.“

Pasak jos, negalima išimti ar įdėti kito kūno neatidarius šaldytuvo. Įrenginys susideda iš kelių skyrių, bet jie nėra izoliuoti vienas nuo kito.

Pagal vidinę tvarką, jei šeima neatsiima šaldymo saugykloje esančio kūno, darbuotojas turėtų informuoti ligoninės Teisės skyrių apie šį faktą ne vėliau kaip per septynias dienas nuo kūno perkėlimo į šaldymo saugyklą.

Tas pats galioja ir tuo atveju, jei įgaliotas asmuo atsisako laidoti velionį. Tuomet Teisės skyrius kreipiasi į savivaldybės įstaigą arba Socialinės gerovės centrą, kad jie galėtų organizuoti laidotuves.

Jei to maža, kartais ligoninės morge esantys šaldytuvai tiesiog neveikė.

Šią informaciją patvirtino visi buvę darbuotojai, kuriuos kalbino žurnalistai. Kai kurie šaldytuvai jau buvo sugedę, kai „Nadzieja“ 2024 m. vasarį perėmė šaldymo saugyklą.

„Nebuvo kam mokėti už remontą. Patrycja ginčijosi su ligonine, kas turėtų už tai mokėti“, – prisiminė vienas buvęs darbuotojas.

„Ligoninė nusiplovė rankas, nes jau išnuomojo šaldymo saugyklą. O Patrycja neturėjo pinigų“, – paaiškino kitas.

Dėl to pasitaikydavo situacijų, kai veikiantys šaldytuvai nebegalėjo sutalpinti visų iš ligoninės atvežtų kūnų.

„Turėjome laikinai perkelti kūnus į neveikiančius šaldytuvus. Ir laukti, kol atsiras vietos viename iš veikiančių“, – pasakojo „Nadziejoje“ dirbęs asmuo.

Buvę darbuotojai teigė, kad bendrovė „Nadzieja“, 2024 ir 2025 metais organizuodavo net dešimtis laidotuvių per mėnesį.

Didžiąją dalį klientų įmonė nelegaliai susižvejodavo morge. Kolegos „Nadzieja“ direktorės kartais prašydavo to nedaryti taip viešai, bent jau pakeisti antspaudą, kurį ji deda ant dokumentų, įteikiamų šeimoms po kūno atpažinimo, kad vietoj „Nadzieja Funeral Home“ būtų parašyta, pavyzdžiui, „Šaldymo sandėlio biuras“.

Visi su laidotuvių organizavimu susiję formalumai buvo tvarkomi tiesiog vietoje – morgo patalpose.

Direktorė darbuotojus kaltindavo, kad šie ne pernelyg uoliai morge ieško klientų laidojimo namams.

Pati P. Kinaszczuk laikė save šio dalyko meistre.

„Ji gyrėsi, kad per mėnesį gali „nukabinti“ 20, 30 šeimų“, – pasakojo viena buvusi darbuotoja.

Viskas buvo paprasta. Ji sakydavo žmonėms, kad jiems nereikės mokėti už palaikų saugojimą, kad jie gaus dideles nuolaidas, kad viskas bus puikiai suorganizuota.

„Viskas vyko labai greitai. Žmonės neturėjo laiko pagalvoti. Sutartys buvo pasirašomos iš karto, procesas užtrukdavo 30–40 minučių“, – prisiminė kita buvusi „Nadzieja“ darbuotoja.

Pasak jos, laidojimo namai neskelbė savo įkainių. Jei klientas avėjo gražius batus, iš jo imdavo daugiau. Ir atsiskaitymai vyko grynaisiais pinigais. Jei kas nors nepaprašydavo, net negaudavo kvito.

Pasak buvusių darbuotojų, P. Kinaszczuk palaikė gerus santykius su ligoninės administracija, todėl šios vadovybė užmerkdavo akis prieš tai, kas vyksta morge.

Praėjus trims dienoms po to, kai žiniasklaida paviešino Banachos gatvės ligoninėje vykstančius pažeidimus, žurnalistai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją su klausimu, ar ji planuoja atlikti patikrinimą.

Ministerija paaiškino, kad ji tiesiogiai neprižiūri šios įstaigos, ligoninė atskaitinga Varšuvos medicinos universitetui.

Liepos 20 d. universiteto atstovui spaudai žurnalistai pateikė daugiau klausimų apie auditą. Į juos niekas neatsakė. Ir vėliau į priminimus niekas nereagavo.

„Liepos 28 d. paskambinome Varšuvos medicinos universiteto atstovui spaudai Jarosławui Kulczyckiui. Užuot atsakęs į mūsų klausimus, jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad mūsų publikacija yra nerimta, nes, jo nuomone, straipsnyje nė vienas iš mūsų informatorių neminimas vardu. Atkreipėme dėmesį, kad tai netiesa, t. y. jis arba neskaitė straipsnio, arba jo nesuprato. Dar kartą paprašėme jo atsakyti į mūsų klausimus, ar Varšuvos medicinos universitetas ketina reaguoti į mūsų atskleistus pažeidimus“, – teigė žurnalistai.

Pasak jų, ligoninės atstovas nurodė apskundęs juos Žiniasklaidos etikos tarybai. Tuomet padėjo ragelį ir nebeatsiliepė.

Tiesa, vėliau žurnalistai gavo formalų atsakymą raštu: „Varšuvos medicinos universitetas nenustatė jokių ligoninės veiklos pažeidimų. Tuo pačiu metu Varšuvos medicinos universitetas laukia atitinkamų teisėsaugos institucijų atlikto tyrimo pabaigos ir tyrimo metu gautų išvadų.“