Gerėjančią donorystės situaciją apžvelgė ir ypatingai jautriomis patirtimis „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ pasidalijo Vilniaus ir Panevėžio regiono donorystės vyresnioji koordinatorė Indrė Lapinskienė.
– Jūsų nuomone, kas lėmė, kad pagal organų transplantacijų skaičių liepos mėnuo buvo rekordinis?
– Visų pirma norėčiau padėkoti tiems žmonėms, kurie sutiko ir lemtingą momentą pasakė „taip“, nes už kiekvieno gražaus skaičiaus slypi labai skaudi asmeninės netekties istorija.
Vilnių pasiekė ypatingas krovinys: karinis sraigtasparnis atgabeno donorinį organą
Bet nepaisant to, jog žmonės sutinka donuoti, dar turi veikti ir medicininė sistema. Ypač geri rezultatai pasiekti dėl daugelį metų stiprintos sistemos, nes nuo 2023 m. liepos Lietuvoje pradėjo veikti trys regioniniai donorystės koordinavimo centrai.
Ir būtent jų koordinatoriai padeda donorystės veikloje dalyvaujančioms regionų ligoninėms paruošti identifikuoti donorą, konsultuoja gydytojus ir organizuoja visą veiksmų seką, kad organai, kurie bus naudojami donorystei, saugiai, sklandžiai patektų iki operacinės, kur jau bus atlikta transplantacija.
Susiję straipsniai
– Gali susidaryti įspūdis, kad liepa buvo labai sėkmingas mėnuo. O jeigu pažvelgtume į visus metus, ar ta statistika panašiai nudžiugintų?
– Mus labai džiugina, nes paėmus 2025 m. statistiką, rezultatai pagerėjo praktiškai 40 procentų.
Pavyzdžiui, pernai buvo identifikuoti 158 potencialūs donorai, iš jų efektyviais tapo 83. Tokiai valstybei, kurioje yra ne pilnai trys milijonai gyventojų, tai yra labai geras rodiklis.
2026 metais, nors praėjo dar tik pusmetis, panašu, viršysime 2025 metus, nes šiai dienai jau yra identifikuota 114 donorų ir artimųjų sutikimu eksplantacijos atliktos 45 donorams. Tai yra labai puikūs rezultatai. Jeigu palyginti su visos Europos statistika vienam milijonui gyventojų, mes esame pirmame dešimtuke. To nebuvo niekada per pastaruosius 10 metų.
– Skaičiai džiugina, bet kokių problemų dar kyla?
– Artimiesiems apsispręsti padeda tai, kad jie žino mirusio žmogaus valią. Noras, kuris buvo išreikštas, kad po mirties jų organai būtų padovanoti kitiems žmonėms, dažniausiai ir padeda apsispręsti. Taigi ši, ši gera statistika iš tikrųjų ir yra tai, kad žmonės turi kalbėtis apie donorystę
Tabu visuomenėje, deja, dar labai daug ir vieni iš jų gali būti realūs. Pavyzdžiui, artimųjų, tiesiog tos paties valios nežinojimas. Žmonės tada dvejoja, bijo apsispręsti ir prisiimti tokią didelę atsakomybę.
Kitos problemos yra tiesiog dezinformacija ir melagienos. Žmonės dar galvoja, kad jeigu turėsi donoro kortelę, tai nuvažiavęs į ligoninę iš ten nebeišvažiuosi, kas yra, atsiprašau, bet visiškas absurdas.
Taip pat pasigirsta, kad donorystės proceso metu sudarkys kūną, kas irgi yra visiška netiesa, nes eksplantacijos operacija yra lygiai tokia pati kaip bet kuri operacija, po kurios žmogaus palaikai yra, žinoma, visiškai sutvarkyti ir jis gali būti laidojamas atvirame karste.
Dar vienas mitas, ypač gajus, kad krikščionybė nepalaiko šitos idėjos. Iš tikrųjų tai yra visiška netiesa. Bažnyčia kaip tik labai skatina donorystę, nes tai – aukščiausios aukos artimąjam ir meilės išraiškos forma.
Kitas momentas – nepasitikėjimas pačia sistema. Čia mes ir turime labiausiai dirbti, kalbėti ir viešinti gražius dalykus ir atvejus.
– Gal yra jums įsiminusių donorystės pavyzdžių?
– Vienas jautriausių momentų buvo, kai vaikinukas, kuriam buvo septyniolika metų, bet sekantį rytą suėjo aštuoniolika, sutiko donuoti mamos palaikus ir tai padėjo dar šešiems žmonėms. Buvo didelis stebuklas.
Arba, pavyzdžiui, buvo kitas atvejis, kai ukrainietė pabėgėlė, kuri glaudėsi pas mus Lietuvoje, prarado tėtį. Iš meilės ir padėkos mūsų šaliai ji sutiko donuoti tėčio širdį. Tokie dalykai labai skatina pagalvoti pačiam ir paraginti kitus pasielgti teisingai.
– Jeigu kažkas irgi susimąstytų plačiau apie tai pagalvoti arba tiesiog dar trūksta informacijos, kokie turėtų būti pirmi žingsniai?
– Nacionalinis transplantacijos biuras yra ta vieta, kur galima kreiptis iš esmės visą parą. Jie turi ir internetinį puslapį, ten – visa informacija tiek apie donorystę, tiek apie transplantacijas Lietuvoje. Pats lengviausias būdas – tiesiog nueiti į jų puslapį.
Taip pat galima jiems paskambinti arba galima netgi atvažiuoti į ligoninę ir paklausti, kur yra donorystės koordinatorių poskyris. Jie mielai sutiks pasikalbėti.
– O kokių klausimų sulaukiate dažniausiai?
– O kas po to? Ką tai reiškia? Tai reiškia, kada aš galėsiu atsiimti kūną? Atsakymas: donorystės procesas trunka nuo vienos iki dažniausiai dviejų parų, priklausomai, kaip pavyksta. Ir kūnas visada grąžinamas nesudarkytas.
Kitas klausimas: ar aš galėsiu žinoti, kam bus donuojami to žmogaus organai? Atsakymas: tai yra labai konfidenciali informacija ir atskleisti žmogaus asmenybių niekada negalima, nei recipiento, nei donoro. Tačiau šeima, kuri sutiko paaukoti organus, žino, ar recipientas yra vyras, ar moteris, ir to žmogaus amžių.