Jeigu vienas iš reformos lūkesčių yra paskatinti gydytojus pereiti iš privačių gydymo įstaigų į viešąsias, toks tikslas savaime negali būti laikomas sveikatos sistemos stiprinimo rodikliu. Gydytojai nėra administracinis išteklius, kurį galima perskirstyti vien pakeitus finansavimo taisykles. Jie yra savarankiški profesionalai, kurių pasirinkimą lemia darbo sąlygos, atlygis, darbo organizavimas, profesinė autonomija, vadovavimo kultūra ir galimybė teikti kokybiškas paslaugas pacientams.
Viešojo sektoriaus patrauklumas turi būti kuriamas gerinant šias sąlygas, o ne tik keičiant finansinius santykius tarp gydymo įstaigų.
Tokią kryptį pagrindžia ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijos, kuriose pabrėžiama sveikatos priežiūros darbuotojų išlaikymo, saugių darbo sąlygų ir investicijų į specialistų komandas svarba.
SAM ministras žada pristatyti veiksmų planą dėl atlyginimų didinimo: 7 proc. slaugytojų negauna MMA
Lietuvai tai ypač aktualu. Nors pagal EBPO duomenis gydytojų skaičius, tenkantis gyventojams, Lietuvoje viršija organizacijos vidurkį, o slaugytojų skaičius yra mažesnis, vien šie rodikliai neleidžia spręsti apie realų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ar specialistų poreikį. Svarbu vertinti ne tik bendrą specialistų skaičių, bet ir jų pasiskirstymą tarp regionų, specialybių bei gydymo įstaigų, faktiškai dirbamą laiką, teikiamų paslaugų apimtį ir darbo organizavimą.
Jeigu pacientams sunku laiku gauti reikiamas paslaugas, pirmiausia būtina nustatyti šių problemų priežastis. Ar trūksta konkrečių specialistų? Ar jų pasiskirstymas atitinka gyventojų sveikatos priežiūros poreikius? Ar turimus pajėgumus riboja perteklinė administracinė našta, neefektyvus darbo organizavimas, infrastruktūros trūkumai arba nepakankamas kitų sveikatos priežiūros komandos narių skaičius?
Susiję straipsniai
Tik atsakius į šiuos klausimus galima pagrįstai vertinti, ar gydytojų persiskirstymas tarp viešojo ir privataus sektorių iš tiesų pagerintų paslaugų prieinamumą, ar tik pakeistų esamų pajėgumų pasiskirstymą.
Todėl klausiame: ar viešosios gydymo įstaigos, gavusios papildomą finansavimą ir pacientų srautus, turės pakankamai specialistų, slaugytojų, darbo vietų ir organizacinių galimybių kokybiškai suteikti daugiau paslaugų? Ar didesnis paslaugų kiekis nebus pasiektas didinant esamų darbuotojų krūvius?
Sveikatos sistemos efektyvumas negali būti didinamas sveikatos priežiūros darbuotojų gerovės, pacientų saugumo ar paslaugų kokybės sąskaita.
Tarptautinės rekomendacijos taip pat neleidžia vienareikšmiškai vertinti viešojo ir privataus sektorių santykio. PSO pažymi, kad skirtingų sektorių bendradarbiavimo ir specialistų darbo abiejuose sektoriuose poveikis priklauso nuo konkrečios sveikatos sistemos, reguliavimo ir paslaugų organizavimo. Todėl svarbiausi turėtų būti vienodi kokybės, skaidrumo, prieinamumo ir atskaitomybės reikalavimai.
Jaunųjų gydytojų asociacijos požiūriu, prieš įgyvendinant tokius pokyčius būtina viešai pateikti jų poveikio vertinimą. Jis turėtų atsakyti ne tik į klausimą, kaip bus perskirstomos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšos, bet ir kaip keisis realus paslaugų prieinamumas, pacientų laukimo laikas, specialistų darbo krūviai bei gydytojų pasiskirstymas tarp regionų ir įstaigų.
Ypač svarbu įvertinti poveikį jauniesiems gydytojams ir gydytojams rezidentams. Siekiant ilgalaikio sveikatos sistemos tvarumo, būtina užtikrinti kokybišką specialistų rengimą, profesinio augimo galimybes, darbo krūvių valdymą ir darbo aplinką, kurioje specialistai norėtų likti.
Todėl JGA siūlo:
1. Viešai pateikti išankstinį reformos poveikio vertinimą, apimantį pacientų srautus, laukimo laiką, gydymo įstaigų pajėgumus ir sveikatos priežiūros darbuotojų darbo sąlygas.
2. Parengti konkrečią viešojo sektoriaus specialistų pritraukimo ir išlaikymo strategiją, apimančią darbo sąlygas, krūvius, atlygį, profesinį tobulėjimą ir organizacinę kultūrą.
3. Įtraukti gydytojų, slaugytojų ir pacientų organizacijas į sprendimų rengimą, užtikrinant prasmingą, o ne formalų socialinį dialogą.
4. Nustatyti viešai stebimus reformos sėkmės kriterijus ir koregavimo mechanizmą, kad blogėjant paslaugų prieinamumui būtų galima laiku keisti priemones.
Sveikatos sistemos reforma negali būti vertinama vien pagal tai, kiek finansavimo atitenka vienam ar kitam sektoriui. Jos sėkmę turi rodyti pacientų sveikatos rezultatai, paslaugų prieinamumas ir medikų galimybės dirbti saugioje, kokybišką darbą užtikrinančioje aplinkoje.
Viešasis sektorius turi tapti vieta, kurioje gydytojai nori dirbti, o ne sektoriumi, į kurį juos tikimasi susigrąžinti finansavimo ribojimais.