Istorinei širdies operacijai dirigavo beveik užmirštas Plungės žydas

B. Efrosas gimė 1914 m. lapkričio 1 d. Plungės inteligentų šeimoje. Tėvas buvo Berlyno universiteto absolventas, bet 1920 m. šeimai persikėlus į Kauną dirbo banke, o motina – gydytoja stomatologė.

Būsimas gydytojas gimnaziją baigė, o 1939 m. įgijo aukštąjį išsilavinimą Vytauto Didžiojo universitete Medicinos fakultete ir tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1940 m. gavęs leidimą verstis gydytojo praktika dar spėjo padirbti chirurgu Kaune ir Marijampolėje, kol 1941 m. karo frontas nubloškė į Balkašo ligoninę dabartiniame Kazachstane.

1945 m. B. Efrosas grįžo, buvo paskirtas Lietuvos geležinkelio vyriausiuoju chirurgu.

Ryškiausia B. Efroso gydytojo karjeros akimirka tapo pirma kartą Lietuvoje atlikta planinė širdies operacija – mitralinė komisūrotomija.

Nors dar 1926 m. buvo atlikta skubi operacija sužeistai širdžiai gelbėti, būtent dr. B. Efroso žingsnis žymi moderniosios, suplanuotos kardiochirurgijos pradžią Lietuvoje.

Chirurgas mechaniniu būdu išplėtė ligonio susiaurėjusį širdies mitralinį vožtuvą. Tai buvo daroma „uždaruoju“ būdu (neatjungiant širdies nuo kraujo apytakos ir neatveriant jos vidaus), nes dirbtinės kraujo apytakos aparatų Lietuvoje dar nebuvo.

Net trumpą, vos 3 puslapių savo autobiografiją kiek neįprastai B. Efrosas pradėjo būtent nuo šios operacijos prisiminimo ir tik vėliau perėjo prie chronologinio gyvenimo faktų dėstymo.

Pasak chirurgo, kliūtis širdies operacijai sudarė ne tik medicinos personalui būtinas pasirengimas ar „gana ribotos materialinės galimybės“, bet ir pacientų požiūris.

„Jie (ligoniai, aut. pastaba) psichologiškai nebuvo paruošti, nebuvo nusiteikę operuotis ir netikėjo, kad jų sveikatos būklę galėtų pagerinti operacinis gydymas. Problema buvo nauja, nežinoma ir ligoniams. Padėt galėjo tik sėkmingi pirmųjų operacijų rezultatai“, - jau 1994 m. dėstė pats B. Efrosas.

Laimei, vis tik atsirado norinčių operuotis. Pirmasis ant chirurginio stalo gulęsis stalius Michailas Sergejevas, galima sakyti, tam pasiryžo iš nevilties. Nors gydytojas ir įspėjo dėl to, kad širdies ydos dar niekam neoperavo, pasak B. Efroso, pacientas buvo nusivylęs terapinio gydymo galimybėmis.

Kaip rašė tuometė spauda, 1 valandą ir 20 minučių užtrukusi chirurginė intervencija praėjo sėkmingai ir pacientas išgyveno dar 25 metus.

Naujasis gydymo metodas greitai tapo beveik kasdienybe. 1958-1963 m. iš viso atlikta 60 operacijų be mirties atvejų. Tarp operuotųjų buvo suaugę žmonės, turėję įgytas, ir vaikai – įgimtas širdies ydas.

Skaičiuojama, kad per 40 metų gydytojo praktikos B. Efrosas atliko daugiau nei 12 tūkstančių įvairių operacijų.

Laikais, kai niekas net susapnuoti negalėjo, kad ateityje kiekvienas kišenėje turės telefoną su kamera, B. Efrosas pats dar ir filmavo savo operacijas.

Taip buvo pagaminti 5 vaizdo įrašai skirti traumatologijai, anesteziologijai  ir ortopedijai. Paskui tokius filmus rodydavo per įvairaus formato chirurgų susitikimus, taip dalinosi patirtimi ir žiniomis.

Kalbant apie B. Efroso charakterį, pasakojimuose atsikartoja beveik anekdotinis prisiminimas.

Esą vienas valdininkas bandė perspėti B. Efrosą, kad jo skyriuje guli labai aukšto rango žmogus, kuriam būtina parodyti jo pareigas atitinkantį dėmesį. Pasak amžininkų, chirurgui dėl buvo nei šilta, nei šalta.

Gydytojas atkirtęs, kad jo skyriuje guli ir garvežio mašinistas, kuriam patikėta šimtų žmonių gyvybė, tad dar neaišku, kuris iš jų vertesnis dėmesio.

Vieną naktį darbe patį gydytoją ištiko infarktas. Širdies problemos iš esmės užbaigė aktyvią chirurgo praktiką – nuo 1979 m. jis pacientų daugiau neoperavo.

 „Alternatyva buvo tokia: arba numirti prie operacinio stalo, arba pradėti ramesnį gyvenimą“, - vėliau prisiminė chirurgo žmona Tatjana Archipova Efros.

Gydytojo chalatą pakabinęs į spintą B. Efrosas, panašu, neromantizavo operacinėje praleistų dienų ir naktų.

„Aš nepasakyčiau, kad didelę praktiką turinčio chirurgo darbas susijęs su džiaugsmais. Ne visus iš 35 metų aš laikau laimingais. Taip, buvo pasitenkinimo, suteikus ligoniui  paramą, minučių. Tačiau pastovios stabilios laimės darbas man nedavė. O ramus pastarųjų 10 metų gyvenimas man laimę davė. Be sprogimų, be vulkanų, tylus gyvenimas mane patenkina“, - sakė B. Efrosas.

Nors sveikata silpo, 1999 m. B. Efrosas su žmona galiausiai prisiruošė aplankyti savo istorinę gimtinę – Izraelį. Kaip vėliau rašė mediko sutuoktinė, buvo pasiūlymų pasilikti, bet viršų paėmė asmeninis ryšys su Lietuva, kur jis pasirinko praleisti paskutines savo dienas.

Mirė B. Efrosas 2001 m. birželio 5 d. Palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.