Ar priešingai – tai yra momentai, kada būtina įvertinti pagalbos asmeniui galimybes ir būdus: paaiškinti sutarties sąlygas, aptarti gydymo alternatyvas, padėti įvertinti galimas sprendimų pasekmes ar palydėti tvarkant dokumentus?
Sunkumai priimant tam tikrus sprendimus savaime nereiškia, kad asmens teisė juos priimti turėtų būti ribojama. Teisinio veiksnumo ribojimas yra reikšmingas asmens teisių suvaržymas, todėl jis negali būti grindžiamas negalios faktu, diagnoze ar prielaida, kad asmuo gali priimti sau nepalankų sprendimą. Kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti situaciją, konkretaus asmens gebėjimus atitinkamoje srityje, jo poreikius ir galimybes pasinaudoti pagalba priimant sprendimus.
2026 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, Lietuvoje 10 570 asmenų buvo pripažinti neveiksniais tam tikroje srityje, 63 asmenys buvo pripažinti visiškai neveiksniais visose srityse, o 1 838 asmenų veiksnumas buvo apribotas. Už kiekvieno tokio sprendimo – konkretus žmogus, turintis savo valią, norus, gebėjimus ir individualią gyvenimo situaciją.
Susiję straipsniai
Žmogui reikia pagalbos – bet ar dėl to turime spręsti už jį? Tai yra klausimas, kurį šiandien turime kelti ne tik kalbėdami apie žmogaus veiksnumą, bet ir vertindami, kaip iš tiesų gerbiame jo teises, valią ir orumą. Sunkumai suprantant informaciją ar tvarkant kasdienius reikalus savaime nereiškia, kad žmogus negali spręsti pats. Svarbu nepamiršti, kad kartais sprendimo priėmimui tereikia daugiau laiko, aiškesnio paaiškinimo ar žmogaus, kuriuo pasitikima, pagalbos. Kalbant apie sunkumus, svarbu ne tik matyti, ko žmogus negali padaryti vienas, bet ir įvertinti, ar jis geba priimti sprendimus su pagalba. Pagalbos poreikis neturi tapti priežastimi atimti žmogaus teisę išsakyti savo valią ir dalyvauti priimant sprendimus dėl savo paties gyvenimo.
Klysti gali visi – pagalbos poreikis dar nereiškia, kad reikia riboti veiksnumą
Kiekvienas žmogus gali suklysti, priimti sau nepalankų, skubotą ar neapgalvotą sprendimą, pasitikėti žmogumi, kuriuo pasitikėti nereikėjo, ar pasirinkti tai, kas vėliau pasirodys buvę netinkama. Tačiau ar tai savaime reiškia, kad turėtume atimti iš jo teisę spręsti pačiam? Juk teisė priimti sprendimus apima ir teisę suklysti.
Kiekvienam iš mūsų kartais reikia patarimo, paaiškinimo ar žmogaus, kuris padėtų įvertinti situaciją ir galimas pasirinkimo pasekmes. Todėl natūraliai kyla klausimas, kodėl asmeniui, turinčiam negalią, turėtume taikyti kitokį požiūrį? Kodėl vis dar norima taikyti dvigubus standartus? Sprendimas apriboti žmogaus veiksnumą keičia ne vien jo teisinį statusą. Jis iš esmės paveikia žmogaus kasdienybę, savarankiškumą ir galimybę pačiam spręsti dėl savo gyvenimo. Žmogaus kontrolė ir jo teisių perėmimas nėra nei pagalba, nei apsauga. Tikroji pagalba ir apsauga yra žmogaus savarankiškumo stiprinimas sudarant sąlygas jam pačiam priimti sprendimus.
Prieš ribojant žmogaus teises, būtina išnaudoti galimybes padėti jam išsaugoti savarankiškumą
Pagalba neturi būti vien abstraktus raginimas žmogui būti atsargesniam. Ji turi atliepti konkrečią situaciją.
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros (toliau – Agentūra) rekomendacijose dėl galimų alternatyvų asmens teisinio veiksnumo ribojimui pateikiamos priemonės ir paslaugos, kurios gali pakeisti arba sumažinti poreikį riboti asmens veiksnumą: pagalba į namus, socialinių įgūdžių ugdymas, tarpininkavimas ir atstovavimas, teisinė pagalba, asmeninio asistento pagalba.
Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos Respublikos asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 27 straipsniu asmuo gali naudotis asmenine pagalba – asmeninio asistento individualiai teikiama pagalba asmeniui su negalia atlikti darbus ir vykdyti veiklas, kurių dėl negalios jis negali atlikti savarankiškai ir kurie būtini siekiant gyventi savarankiškai ir veikti visose gyvenimo srityse. Asmeninis asistentas gali suteikti pagalbą namuose ar viešojoje erdvėje – padėti asmeniui rūpintis savo higiena, maitinimosi metu, padėti nuvykti į reikiamą vietą, pagelbėti bendrauti, tvarkyti finansinius išteklius, orientuotis aplinkoje, organizuoti laisvalaikį ir poilsį, palydėti ir padėti nuvykti į darbo pokalbį, surasti tinkamą transporto priemonę, padėti judėti ten, kur nėra pritaikyta aplinka.
Svarbiausias asmeninio asistento uždavinys – ne atlikti veiksmus už asmenį su negalia, o atlikti kartu su juo.
Taip pat Lietuvoje nuo 2024 metų nuosekliai plėtojama pagalbos priimant sprendimus paslauga, įgyvendinama atvejo vadyba, plečiama socialinių dirbtuvių veikla. Pagalbos priimant sprendimus paslauga, kuomet yra įsiklausoma ir atsižvelgiama į asmens valią atitinkamais klausimais, stiprina asmens gebėjimus pasirūpinti savimi ir priimti kasdieninius sprendimus. Ši paslauga visų pirma remiasi sprendimą priimančio asmens valia, pageidavimu ir teise rinktis. Savarankiškas sprendimų priėmimas asmeniui su negalia suteikia autonomiją ir įgalina veikti savarankiškai.
Atvejo vadybos paslauga yra bendradarbiavimu grįstas procesas, kuriame atvejo vadybininkas, dirbdamas su individualių ir kompleksinių poreikių turinčiais asmenimis, vertina, planuoja, organizuoja ir koordinuoja paslaugų, reikalingų asmens poreikių tenkinimui, įgyvendinimą. Atvejo vadybininkas, atsižvelgdamas į asmens individualius poreikius, teikia palydėjimo, informavimo, konsultavimo ir atstovavimo paslaugas asmeniui gaunant skirtingų sektorių paslaugas. Socialinių dirbtuvių paskirtis – didinti žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia įsidarbinimo atviroje darbo rinkoje galimybes, ugdyti, lavinti ir palaikyti bendruosius ir specialiuosius darbinius įgūdžius, atliekant prasmingas darbinio užimtumo veiklas, nukreiptas į konkrečios prekės, produkto gamybą ar paslaugos atlikimą.
Taip pat svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.279¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė pilnamečiam veiksniam fiziniam asmeniui raštu sudaryti sutartį su kitu pilnamečiu veiksniu fiziniu asmeniu, kuriuo jis pasitiki, dėl pagalbos priimant sprendimus tam tikrose gyvenimo srityse. Tokia sutartis gali būti sudaroma tais atvejais, kai asmeniui dėl psichikos ir elgesio sutrikimo ar kitų aplinkybių, pavyzdžiui, amžiaus ar ligos, sunku priimti jo interesus geriausiai atitinkančius sprendimus. Remiantis teismų praktika, pagalbos priimant sprendimus sutartis gali būti sudaroma ir su juridiniu asmeniu, pavyzdžiui, socialinės globos įstaiga, kuri šias funkcijas paveda atlikti konkrečiam specialistui. Tai puiki alternatyva, nes sprendimai, sudarius šią sutartį, yra asmeniniai.
Vienam žmogui gali pakakti lengvai suprantama kalba paaiškintos informacijos, kitam reikia pagalbos tvarkant dokumentus ar nuolatinio palaikymo priimant svarbius sprendimus. Todėl prieš svarstant kreiptis dėl veiksnumo ribojimo, svarbu įvertinti, ar žmogus gauna jo poreikius ir individualią situaciją atitinkančią pagalbą, ir ar iš tiesų visi įmanomi pagalbos būdai buvo išbandyti. Rekomendacijų paskirtis – padėti specialistams tai įvertinti prieš kreipiantis į teismą dėl veiksnumo ribojimo.
Veiksnumo klausimas nėra vien teisinis klausimas. Tai kartu ir mūsų visuomenės vertybių, brandos bei pagarbos žmogui klausimas. Ar esame pasirengę matyti ne žmogaus sunkumus ar negalią, o jo asmenybę, gebėjimus ir galimybes? Ar suteikiame žmogui galimybę būti išgirstam, net jei jo sprendimai ar pasirinkimai skiriasi nuo mūsų lūkesčių?
Mūsų visų pareiga užtikrinti, kad žmogaus teisės nebūtų apribotos neišnaudojus kitų galimybių. Kiekvienu konkrečiu atveju asmens teisių ir laisvių ribojimo masto pagrįstumas privalo būti įvertintas per galimybę gauti atitinkamas paslaugas prizmę. Gebėjimo veikti su pagalba nepakankamas įvertinimas ir pripažinimas kelia grėsmę nepagrįstai apriboti asmens teises tose srityse, kuriose jis galėtų veikti gaudamas individualią pagalbą, o tai prieštarauja žmogaus teisių principu grindžiamam veiksnumo suvokimui. Noras apsaugoti žmogų turi prasidėti ne nuo jo teisių perėmimo, bet nuo pastangų suprasti žmogų, išgirsti jo valią ir sudaryti sąlygas jam pačiam priimti sprendimus.