Jį vadino Jėzumi Kristumi, o operacinėje laikė virtuozu: nepaprasta Lietuvos chirurgo istorija

V. Kuzma gimė 1892 m. spalio 15 d. Rėklių kaime, Panevėžio apskrityje, gausioje neturtingų valstiečių šeimoje. Anksti neteko tėvo ir nors vertėsi sunkiai, bet baigęs Panevėžio realinę gimnaziją, 1913 m. įstojo į Saratovo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Tiesa, vos po kelių mėnesių V. Kuzma perėjo į Dorpato (Tartu) universiteto medicinos fakultetą.

Studijas Dorpate V. Kuzma tęsė iki 1918 m. Vėliau, nors ir nebaigusį studijų ir be diplomo, jį dirbti gydytoju į Panevėžio ligoninę priėmė Pranas Mažylis.

1919 m. abu gydytojai buvo suimti dėl įtariamų ryšių su bolševikais. Grėsė sušaudymas, bet medikus užtarė Lietuvos kariuomenės karininkas (vėliau diplomatas) Juozas Urbšys, patikinęs, kad gydytojai nėra komunistai. Ko gero, nuo griežčiausios bausmės išsigelbėti padėjo ir faktas, kad karo nualintame krašte trūko gydytojų. Padėties nelengvino ir siautusios infekcinių ligų epidemijos. V. Kuzma užsikrėtė ir sunkiai persirgo dėmėtąja šiltine.

1920 m. V. Kuzma persikėlė į Kauną, įsidarbino ligoninėje, lankė Aukštuosius kursus, 1923 m. jau patyręs chirurgas galiausiai išlaikė egzaminus ir gavo gydytojo diplomą.

V. Kuzma netruko pagarsėti kaip talentingas chirurgas, kairiarankis mokėjo operuoti abiem rankomis, ieškojo naujų operavimo metodų,1923 m. pirmasis Lietuvoje atliko kraujo perpylimą. Stažavosi Vienoje bei Paryžiuje.

Išlikęs pasakojimas, kai pas Vienos chirurgijos klinikos vadovą prof. A. Eiselsbergą atvyko ligonė iš Lietuvos operuotis dėl tulžies pūslės akmenligės. Profesorius šią operaciją pavedė tuo metu pas jį besipraktikavusiam V. Kuzmai, o pats asistavo.

Ligonė pasveiko ir išvykdama atėjo A. Eiselsbergui padėkoti. Tuomet šis pasikvietė V. Kuzmą ir pasakė: „Ne man, o V. Kuzmai dėkok, nes jis operavo.“ Austras dar ir pabarė moterį, kad turėdama puikių chirurgų Lietuvoje važiuoja gydytis į užsienį.

V. Kuzma noriai dalijosi žiniomis ir sukaupta patirtimi – 15 metų universitete Kaune dėstė bendrąją chirurgiją. Išlikę liudijimų, kad buvo greitakalbis, per tą skubą net ir paskaitas skaitė itin greitai. Paskaitose mėgo papasakoti atsitikimus iš savo praktikos, demonstruoti ligonius.

Savo prisiminimuose kartu V. Kuzma dirbęs gydytojas Vladas Zykas pabrėžė neįtikėtiną jo atsidavimą darbui.

„Aš dažnai eidavau į jo privačią ligoninę asistuoti operacijoms. Bent 2–3 kartus per savaitę. Profesorius kartais pradėdavo operuoti 3 val. nakties ir baigdavo darbą savo ligoninėje 8 val. ryte“, – rašė V. Zykas.

„Turiu dirbti kaip mašina, laikrodžio mechanizmo sukama. Ir tas mane moraliai visai patenkina, kad vien tik darbą, darbą ir darbą matau“, – laiške bičiuliui P. Mažyliui rašė V. Kuzma.

Darbe V. Kuzma rado ir žmoną. 1924 m. vedė seselę Eleną Taraškevičiūtę, su kuria susilaukė dviejų dukrų. Tiesa, kelis metus jauna šeima gyveno viename ligoninės kambaryje, o V. Kuzmą galėjo bet kada iškviesti pas pacientą.

Nors V. Kuzma garsėjo kaip chirurgas praktikas, jam rūpėjo ir medicinos mokslas. 1932 m. jis apgynė beveik 200 puslapių daktaro disertaciją „Inksto ir šlapimo takų atstatymo klausimu“.

Nors ne vienas kartu dirbęs kolega spėjo disertaciją apsiginti greičiau V. Kuzma neskubėjo – norėjo savo prielaidas kuo kruopščiau patikrinti eksperimentais. Šiuos gydytojas atliko su šunimis ir katėmis.

Amžininkams stiprų įspūdį paliko legendinio chirurgo išvaizda: vešlūs, banguoti plaukai; raityti ūsai ir smaili barzdelė, skvarbus žvilgsnis. Dėl ilgų plaukų net turėjo pravardę: „Jėzus Kristus“.

Gydytojai tarpukariu uždirbo gerai, prakuto ir V. Kuzma. Pasiėmęs paskolą, 1936 m. pasistatė prabangius namus D. Poškos gatvėje, visai netoli dabartinio Kauno muzikinio teatro. Tame pačiame pastate po poros metų įsirengė ir nuosavą ligoninę. Neturtingus žmones ir kolegas medikus, kad ir nepažįstamus, operuodavo be atlygio.

V. Kuzmos veikla po 1940 m. vasarą atslinkusios sovietų okupacijos vertinama prieštaringai. Gydytojas priklausė lietuvių inteligentų delegacijai, kuri važiavo į Maskvą „parvežti Stalino saulės“.

Gydytojo motyvai išlieka neaiškūs. Išlikę liudijimų, kad jis nesijautė laimingas tapes komunistu. Esą ir priedermes atlikdavęs nenoriai, pavyzdžiui, skundėsi verčiamas važiuoti į provinciją skaityti paskaitų.

Nepaisant to, pasikeitusi politinė situacija neatnešė V. Kuzmai gerbūvio. Chirurgo nuosavas namas, kuriame jis buvo įkūręs ligoninę buvo nacionalizuotas ir išgrobstytas. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis V. Kuzma tęsė gydytojo praktiką.

Vladas Kuzma mirė vos 49-erių, staiga ir netikėtai. Buvo 1942 m. birželio 8 d. po vizitacijos pasijutęs blogai, prigulė ant operacinio stalo ir daugiau neatsikėlė.

Skaičiuojama, kad per trumpą savo gyvenimą V. Kuzma operavo apie 20 000 pacientų. Tad nereikėtų stebėti, kad ir į kapus gydytojo karstą lydėjo gausi kauniečių minia.