Didelė krizė be pasekmių nepraeis: įvardijo, kam ligoninės jau pasiruošė, o kur dar liko spragų

Apie tai, ką Lietuvos sveikatos sistema jau gali padaryti ir kur dar liko spragų, portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Saugumas be iliuzijų: ar medikai, ligoninės ir visuomenė pasiruošę krizei?“ kalbėjo sveikatos apsaugos viceministras Skirmantas Krunkaitis, Marijampolės ligoninės Skubiosios medicininės pagalbos skyriaus vedėjas Adomas Kuliavas, Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė ir VUL Santaros klinikų direktorius prof. Tomas Jovaiša. Diskusiją moderavo portalo Lrytas redaktoriaus pavaduotojas Martynas Suslavičius.

Moderatorius viceministro klausė, ką apie sveikatos sektoriaus pasirengimą atskleidė neseniai pasibaigusios mobilizacinių užduočių tikrinimo pratybos.

S. Krunkaitis pabrėžė, kad sveikatos sistemos pasirengimas nėra vien nacionalinis klausimas. NATO yra nustačiusi septynis bazinius nacionalinio civilinio pasirengimo reikalavimus, o sveikatos sektorius yra vienas iš elementų, būtinų ir civilinei visuomenei, ir ginkluotosioms pajėgoms remti.

Pasak viceministro, sveikatos sektoriui yra suformuotos konkrečios mobilizacinės užduotys. Vertinant jų vykdymą pirmiausia reikia aiškiai įvardyti, kokio masto krizė turima omenyje. Didelio masto konvencinis karas visai sistemai sukeltų milžinišką įtampą, todėl net ir daug metų kariniams scenarijams besirengianti valstybė negalėtų tvirtinti esanti pasiruošusi absoliučiai viskam.

Lietuva dar turi atlikti daug užduočių, tačiau S. Krunkaitis teigė matantis postūmį, kuris turėtų padėti stiprinti gydymo įstaigų infrastruktūrą, rengti darbuotojus ir tikslinti veikimo algoritmus. Tam, anot jo, būtini ne vien planai, bet ir atitinkami finansiniai bei žmogiškieji ištekliai.

Prof. T. Jovaiša buvo paklaustas, kiek pacientų per trumpą laiką galėtų priimti Santaros klinikos ir ar tokioje situacijoje pakaktų ne tik lovų, bet ir gydytojų, operacinių, deguonies bei kraujo.

Santaros klinikos pastaraisiais metais surengė ne vienas pratybas, dalį – kartu su Lietuvos kariuomene. Per vienas jų buvo tikrinama, ar ligoninė pajėgtų per pusantros valandos priimti 40 sužeistųjų. „Pratybos atsakė, kad iš esmės galime“, – sakė Santarų klinikų direktorius.

Tačiau jos atskleidė ir iš pirmo žvilgsnio paprastą, bet pacientų judėjimui svarbią problemą – liftų sistemą. Operacinės yra skirtinguose aukštuose, todėl didelio sužeistųjų srauto atveju gali susidaryti spūstys.

Po pratybų pradėta planuoti, kaip pacientams gabenti būtų galima panaudoti ir techninius liftus, kuriais įprastai vežami instrumentai. Profesoriaus teigimu, būtent praktinės pratybos leidžia pamatyti tokias spragas ir iš anksto numatyti alternatyvius kelius į operacines.

Santaros klinikos taip pat vykdo projektą „300“, pagal kurį po žeme turėtų būti įrengta 300 visiškai apsaugotų lovų, operacinės ir intensyviosios terapijos pajėgumai. Iki 2031 metų planuojama apsaugotoje infrastruktūroje turėti visas 100 intensyviosios terapijos lovų ir iki pusės bendro klinikų lovų skaičiaus.

„Žinome, kur turime būti, ir žinome, ką reikia padaryti“, – sakė prof. T. Jovaiša, kartu pripažindamas, kad tarp dabartinės padėties ir numatyto tikslo dar yra nemažas atotrūkis.

M. Suslavičius paprašė A. Kuliavo įsivaizduoti situaciją, kai į Marijampolės ligoninę per kelias valandas pradeda plūsti dešimtys ar net šimtai sužeistųjų.

Skubiosios medicininės pagalbos skyriaus vedėjo teigimu, medikai pirmiausia bijotų nesugebėti maksimaliai padėti kiekvienam pacientui. Įprastomis sąlygomis jie siekia suteikti visą įmanomą pagalbą kiekvienam atvykusiajam, tačiau masinio sužeistųjų srauto atveju toks požiūris turėtų keistis.

„Marijampolės ligoninėje mes tikrai negalėtume priimti šimto pacientų. Turbūt negalėtume per vieną valandą priimti net dešimties tikrai kritiškai sunkių pacientų“, – sakė A. Kuliavas.

Tokioje situacijoje dalį žmonių tektų nukreipti į didesnes gydymo įstaigas. Vis dėlto tam reikalingas veikiantis bendras koordinavimo mechanizmas, kad pacientų srautai būtų paskirstomi pagal ligoninių galimybes.

M. Suslavičius A. Miškinienės teiravosi, kaip didelio sužeistųjų srauto atveju veiktų Lazdijų rajono savivaldybė ir jos gydymo įstaigos.

Merės teigimu, rajoninės ligoninės būtų nedidelė, bet labai svarbi bendros sistemos dalis. Jos turėtų teikti pagalbą tiems pacientams, kuriuos gali priimti pagal turimus išteklius, medikų kompetenciją, įrangą ir patalpas.

A. Miškinienė neslėpė, kad vien vietos pajėgumų didelės krizės atveju nepakaktų. Lazdijams reikėtų koordinuojančių sveikatos institucijų pagalbos ir aiškaus pacientų paskirstymo.

Savivaldybė yra netoli šalies sienos, todėl svarbus galėtų būti ir tarpvalstybinis bendradarbiavimas. Viena artimiausių gydymo įstaigų yra Seinų ligoninė Lenkijoje, tad krizės planuose, merės nuomone, reikia vertinti ne vien Lietuvos administracines ribas.

Lazdijų rajone jau rengiamos praktinės pratybos, per kurias tikrinami skirtingi reagavimo modeliai. Tai padeda nustatyti silpnąsias vietas, tačiau negali pateikti atsakymų į visus įmanomus scenarijus.

„Būtų nedidelė krizė, jeigu mes ją galėtume kelis kartus sumodeliuoti, išbandyti ir tuomet ramiai laukti, kol tai nutiks“, – pastebėjo A. Miškinienė.

Atsargų pakaktų kasdieniam darbui, bet ne karui

M. Suslavičius priminė COVID-19 pandemijos pradžią, kai dokumentuose gydymo įstaigos atrodė pasiruošusios, tačiau praktiškai ėmė trūkti kaukių, pirštinių ir kitų priemonių. Ar dabar valstybė iš tiesų žino, kas sukaupta ligoninių sandėliuose?

Sveikatos apsaugos viceministras S. Krunkaitis paaiškino, kad anksčiau pasirengimas daugiausia buvo tikrinamas dokumentuose. Dabar gydymo įstaigos privalo specialioje sistemoje pateikti informaciją apie turimų priemonių likučius. Be to, egzistuoja valstybės rezervas.

Pasak S. Krunkaičio, didžioji dalis gydymo įstaigų turėtų turėti mažiausiai mėnesiui įprastomis sąlygomis reikalingų priemonių. Kai kurios pagrindinės įstaigos, pavyzdžiui, Santaros klinikos, turi didesnius sandėlius ir tam tikrą laiką galėtų padėti aplinkinėms ligoninėms.

Tačiau priemonių, kurių reikia kasdieniam gydymui, sąrašas ne visada atitinka karo meto poreikius. Pavyzdžiui, karo medicinoje gali prireikti šimtų išorinės fiksacijos priemonių lūžiams gydyti, nors taikos metu toks kiekis nebūtų panaudojamas.

„Kasdienybei sveikatos sektoriui resursų neužtenka. Galime turėti begalinį norą visko turėti, bet didžiausia bėda yra resursų trūkumas ir gebėjimas juos tvarkingai panaudoti“, – sakė S. Krunkaitis.

SAM peržiūri valstybės rezervo ir gydymo įstaigų turimų priemonių sąrašus. Taip pat siekiama juos suderinti su kariuomenės rezervu, kad prireikus civilinis ir karinis sektoriai galėtų naudotis vieni kitų ištekliais. Per pratybas buvo išbandyta ir procedūra, kaip nevyriausybinės organizacijos į Lietuvą galėtų atgabenti medikamentų bei gydytojų.

Prof. T. Jovaiša patvirtino, kad pasirengimo darbų tempas pastaruoju metu padidėjo. Jis pats didelę darbo laiko dalį skiria pratyboms ir naujiems infrastruktūros projektams.

Keičiasi pats požiūris į saugią ligoninės infrastruktūrą. Anksčiau buvo svarstoma po žeme įrengti visiškai sukomplektuotą ligoninę ir laikyti ją užrakintą iki krizės. Dabar toks modelis vertinamas kaip nepraktiškas ir per brangus.

„Daiktai, kurie nėra naudojami kiekvieną dieną, tą vieną dieną, kai bandai juos įjungti, gali nebeįsijungti“, – sakė prof. T. Jovaiša.

Todėl Santaros klinikose planuojama dvigubos paskirties infrastruktūra. Požeminės patalpos būtų paruoštos operacinėms, tačiau pati įranga kasdien būtų naudojama virš žemės ir prireikus evakuojama į saugią vietą.

Viena būsimų pratybų turėtų patikrinti, kaip operacinių įrangą iš penkto aukšto būtų galima nugabenti į rūsį ir ten vėl parengti darbui.

Kiek laiko Santaros klinikos galėtų veikti dingus elektrai ar vandeniui?

Prof. T. Jovaiša pripažino, kad vandens tiekimas yra sudėtingas klausimas. Klinikų, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės ir bendrovės „Vilniaus vandenys“ specialistai ieško ilgalaikio sprendimo, kuris turėtų būti įgyvendintas per artimiausius kelerius metus.

Vien turėti gręžinį nepakanka – jį reikia nuolat eksploatuoti, prižiūrėti ir būti tikriems, kad prireikus jis pradės veikti.

Elektros tiekimo sutrikimus Santaros klinikos yra patyrusios praktiškai. Pasak prof. T. Jovaišos, vienu metu ligoninė tris paras veikė naudodama generatorius, tačiau pacientai ir didžioji dalis darbuotojų pokyčių beveik nepajuto.

Klinikos planuoja sujungti viso Santaros medicinos miestelio elektros sistemą taip, kad bet kurį korpusą būtų galima prijungti prie bet kurio veikiančio generatoriaus. Tai leistų tęsti darbą net vienam iš jų sugedus.

Ligoninei yra tekę dirbti ir sutrikus šilumos tiekimui į Vaikų ligoninę. Nepaisant avarijos per didelius šalčius, įstaigos veikla nebuvo sustabdyta.

Paklaustas, ar panašų pasirengimo pagreitį jaučia Marijampolės ligoninė, A. Kuliavas atsakė teigiamai.

Anksčiau, anot jo, dauguma pasirengimo veiksmų apsiribodavo popieriniais planais ir formaliais patikrinimais. Dabar jie vis dažniau perkeliami į praktines pratybas, atnaujinamą infrastruktūrą ir realius veikimo scenarijus.

„Tas pagreitis tikrai yra. Dabar svarbiausia jo nepaleisti“, – sakė A. Kuliavas.

M. Suslavičius priminė televizijos seriale vaizduotą situaciją, kai po kibernetinės atakos ligoninėje nustoja veikti elektroninės sistemos, ir A. Kuliavo paklausė, ar Marijampolės medikai mokėtų grįžti prie popierinių dokumentų.

A. Kuliavo teigimu, panašus sutrikimas ligoninėje buvo įvykęs visai neseniai. Viename korpuse dingus elektrai, ligoninės elektroninė sistema nustojo veikti ne tik Marijampolėje, bet ir dar keliose įstaigose.

Skubiosios pagalbos skyrius tokiems atvejams turi paruoštas popierines formas. Medikai yra pratę prisitaikyti, todėl gali laikinai dirbti ir be elektroninės sistemos.

Santaros klinikos taip pat turi konkrečius protokolus. Prof. T. Jovaiša pasakojo, kad prieš kelias savaites klinikų elektroninė ligos istorijos sistema dėl technologinio sutrikimo neveikė 1 val. 20 min.

Skubiosios pagalbos darbuotojai per kelias minutes priėmė sprendimą pereiti prie popierinių dokumentų. Profesoriaus teigimu, svarbu numatyti ne tik perėjimą nuo elektroninės sistemos prie popieriaus, bet ir tai, kaip vėliau visą popieriuje užfiksuotą informaciją sukelti atgal į sistemą.

Kalbėdamas apie kibernetinį saugumą prof. T. Jovaiša pabrėžė, kad ligoninės veikia nuolatinio spaudimo sąlygomis.

Santaros klinikų sistemas iš įvairių pasaulio vietų bandoma skenuoti ir jose ieškoti galimų įsilaužimo vartų praktiškai kiekvieną sekundę. Maždaug kartą per minutę fiksuojamas bandymas įsilaužti į nuotoliniams prisijungimams naudojamą VPN.

Kenkėjiški ir fišingo laiškai skaičiuojami šimtais per dieną. Vien šiemet rugsėjo 20-ąją, prof. T. Jovaišos teigimu, jų užfiksuota apie 3,9 tūkst. Didelę dalį tokių bandymų automatiškai sustabdo įdiegtos sistemos, tačiau tai yra nuoseklių investicijų į kibernetinį saugumą rezultatas.

„Šiai dienai nė karto nebuvo įsilaužta ar nulaužtos mūsų vidinės sistemos, bet tai yra kasdienės nesibaigiančios lenktynės su laiku ir oponentais“, – sakė prof. T. Jovaiša.

Moderatorius A. Miškinienės klausė, ar savivaldybių vadovai žino savo vaidmenį sveikatos sistemos krizės planuose ir ar gyventojai supranta, ką turėtų daryti pirmosiomis valandomis.

Merė priminė, kad Lietuvoje yra 60 savivaldybių, tiek pat merų, ekstremaliųjų situacijų komisijų, operacijų vadovų ir planų. Visi jie yra vienos didelės sistemos dalis, tačiau pasirengimo lygis priklauso ir nuo to, kiek dėmesio kiekviena savivaldybė tam skiria.

A. Miškinienės teigimu, per pastaruosius kelerius metus požiūris į grėsmes pasikeitė. Anksčiau jos galėjo atrodyti teorinės ir tolimos, tačiau geopolitinė padėtis ir Lietuvą pasiekę dronai privertė savivaldybių bei sveikatos įstaigų vadovus rizikas vertinti rimtai.

Lazdijų rajone vykdomos praktinės pratybos, per kurias nustatomos spragos, tikslinami planai ir stiprinamas ne tik įstaigų pasirengimas, bet ir darbuotojų psichologinis atsparumas.

Paklausta, ko rajono sveikatos sektoriui šiuo metu trūksta labiausiai, merė išskyrė informaciją, aiškumą ir stabilumą. Savivaldybėms reikia aiškių veikimo algoritmų, finansavimo modelio ir žinojimo, kokias paslaugas jos turės teikti krizės atveju.

Ne mažiau svarbūs žmonės. „Galime turėti labai šiuolaikišką, modernią įrangą, bet jeigu neturime specialistų, jų turime per mažai arba stokojame kompetencijų, mes nesame stiprūs“, – sakė A. Miškinienė.

Ar medikai būtų pasiruošę situacijai, kai amputacijų ir kitų sunkių operacijų skaičius staiga išaugtų kelis ar keliolika kartų?

A. Kuliavas nesiėmė kalbėti visų chirurgų ir traumatologų vardu, tačiau pasidalijo vienoje Ukrainos ligoninėje įgyta praktine patirtimi. Pasak jo, karo sąlygomis gydymo įstaigoms tenka susidurti su daugybe sunkių sužalojimų, amputacijų, o lūžusiems kaulams stabilizuoti nuolat atliekamos išorinės fiksacijos. Tam reikia didžiulių medicininių priemonių atsargų. Marijampolės ligoninė šiuo metu būtų pasirengusi suteikti tokią pagalbą tik ribotam pacientų skaičiui.

Prof. T. Jovaiša pabrėžė, kad karo ir taikos medicinos ritmas skiriasi. Taikos metu medikai nesusiduria su tokiu kiekiu kraujagyslių, skeveldrinių ir kitų karui būdingų sužalojimų, todėl neįmanoma iš anksto parengti visų specialistų visiems scenarijams.

Tačiau tai nereiškia, kad sistema būtų bejėgė. Profesoriaus teigimu, COVID-19 pandemija parodė medicinos bendruomenės gebėjimą greitai mokytis, keistis ir prisitaikyti: „Ar pirmą dieną bus iššūkių? Tikrai taip. Ar tie iššūkiai bus lygiai tokie patys po savaitės ar dviejų? Absoliučiai ne“.

Santarų klinikų vadovo vertinimu, kai kuriais atvejais tenka pripažinti, kad sistema gali būti pasirengusi 60 proc., o likusius 40 proc. turės padaryti jau reaguodama į realią situaciją.

Tas pats principas taikytinas ne tik klinikiniams įgūdžiams, bet ir įrangai bei pastatams. Didžioji dalis Lietuvos ligoninių statyta prieš kelis dešimtmečius ir nėra pritaikyta dronų karui, tačiau dėl to negalima nutraukti kasdienio pacientų gydymo.

„Idealaus saugumo ar absoliutaus pasirengimo neįmanoma pasiekti“, – pabrėžė prof. T. Jovaiša.

Svarbiausia, anot jo, ne suplanuoti kiekvieną galimą situaciją, o būti pasiruošus greitai keistis, kai įvykiai neatitinka iš anksto parengto scenarijaus.

Moderatorius S. Krunkaičio teiravosi, kiek medikų jau apmokyta veikti karo ar didelės krizės sąlygomis ir kokiems įgūdžiams skiriama daugiausia dėmesio.

Viceministras paaiškino, kad rengiami skirtingi mokymų procesai. Dalis jų vykdoma per Ekstremalių sveikatai situacijų centrą, atskirai rengiasi Greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Su universitetais taip pat tariamasi ne tik dėl dabartinių medikų mokymo, bet ir dėl podiplominių studijų programų keitimo.

Vienkartinių kursų nepakanka, nes nenaudojamos žinios ilgainiui prarandamos. Todėl karo medicinos principai turi tapti nuoseklia gydytojų rengimo dalimi.

Mokymuose daug dėmesio numatoma skirti traumų valdymo algoritmams ir pasikeitusiam chirurgijos bei anesteziologijos mąstymui karo sąlygomis. Tikslas – suteikti medikams bazinį supratimą, kuriuo jie galėtų remtis, kai turimus įgūdžius tektų pritaikyti neįprastoje situacijoje.

Medikų stažuotės vyksta ir Ukrainoje. S. Krunkaitis minėjo, kad tuo metu šalyje dirbo vaikų gydytojų, chirurgų ir oftalmologo komanda. Grįžę specialistai ten įgytas žinias parsiveža į Lietuvą.

M. Suslavičius A. Kuliavo klausė, kas paskatino jį vykti į Ukrainą ir ar Lietuvos medikai patys jaučia poreikį ten įgyti praktinės patirties.

„Kai prasidėjo didelio masto invazija, sau atsakiau į klausimą, ką aš darysiu, jeigu tai įvyks pas mus. Man daugiau klausimų nekilo – reikia ten važiuoti ir pamatyti, kaip viskas vyksta“, – kalbėjo A. Kuliavas.

Pasak jo, nemažai kolegų tokį sprendimą priėmė dėl tos pačios priežasties. Ukrainoje įgyta patirtis padeda suprasti ne teorinį planą, o realias karo medicinos sąlygas, pacientų srautus ir priemonių poreikį.

Baigdamas diskusiją moderatorius A. Miškinienės paprašė įvardyti didžiausią visuomenės iliuziją: ko krizės atveju gyventojai neturėtų tikėtis vien iš savivaldybės ar sveikatos sistemos.

„Didelės krizės atveju gyventojai tikrai pajaus, kad krizė vyksta“, – atsakė Lazdijų rajono merė.

Žmonės turi žinoti, kur keliauti, ką daryti ir kokios pagalbos gali tikėtis pirmiausia. Krizės metu prioritetas būtų skubi pagalba, o kitos sveikatos priežiūros paslaugos turėtų palaukti.

Iki medikų pagalbos svarbios būtų priedangos, pačių gyventojų pasirengimas ir gebėjimas pasirūpinti pagrindiniais poreikiais. Vis dėlto A. Miškinienė pabrėžė, kad susitelkusi visuomenė ir bendradarbiaujančios institucijos gali sumažinti krizės žalą.