Garso „oi“, „ai“, „ou“ ir panašių šaukimas sutrukdo skausmo impulsams pasiekti smegenis. Mokslininkų tyrimų rezultatai buvo paskelbti „Journal of Pain“.
Tyrėjus iš Singapūro nacionalinio universiteto psichologijos ir neurobiologijos katedrų sudomino tai, kad ištiktukai, išreiškiantys skausmą, visose kalbose, visuose žemynuose yra labai panašūs.
Lietuviai dejuoja „ai“, „oi“, anglai – „ow“, „ouch“. Pietų Afrikoje dejuojama „eina“, italai sako „ahia“, kinai – „aiyo“.
„Visiems bendra tai, jog garsas išeina pro pravirą burną, liežuvis guli plokščias, lūpos lieka nesudėtos apvaliai, – rašė mokslininkai. – Tai paprastas garsas, kuriam nereikalinga artikuliuota kontrolė, norint padidinti jo garsumą. Toks garsas gali būti lengvai ir efektyviai naudojamas, kai skauda“.
Mokslininkai tikrino, kiek laiko savanoriai sugebės išlaikyti rankas iki skausmo šaltame vandenyje. 56 dalyviams buvo leidžiama šaukti „oi“, kai pajus skausmą. Po to eksperimentas buvo kartojamas dar 4 kartus, dalyviams liepiant tylėti.
Per vieną iš bandymų pajutę skausmą jie galėjo nuspausti mygtuką, per kitą – klausytis įrašo, kur jie patys šaukia „oi“, per trečią – klausytis įrašo, kur kitas asmuo šaukia „oi“. Ketvirtąjį kartą dalyviai tiesiog pasyviai sėdėjo, kol galėjo kęsti skausmą.
Rezultatai parodė, kad dalyviai ilgiausiai skausmą ištvėrė, kai jiems buvo leidžiama šaukti „oi“.
Jie vidutiniškai ištvėrė 30 sekundžių – 5 sekundėmis ilgiau, nei tuomet, kai turėjo tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti.
Dejonių įrašų klausymas taip pat nepailgino skausmo kentėjimo laiko. Tai, pasak mokslininkų, parodė, kad „skausmo „įgarsinimas" turi ne tik komunikacinę reikšmę“.
Dejonė pati savaime veikia kaip skausmą malšinantys vaistai. Toks paprastas garsas kaip „oi“ padeda žmonėms įveikti skausmą.
Tikslus procesas, kaip tai veikia, nėra aiškus. Mokslininkai mano, kad automatinės žinutės, keliaujančios į smegenų garso suvokimo centrus, sąveikauja su skausmo žinutėmis ir joms trukdo.
