„Visada žavėjausi tuo, kas vyksta smegenyse, mūsų sudėtingiausiame ir ypatingame organe, – prisipažino menininkas. – Mane domino, kaip, pasitelkus muziką, sukurti empatijos ryšį tarp dviejų žmonių, kur klausytojas galėtų „pajusti“, kas vyksta kito žmogaus smegenyse“.
B.Foo pasirinko rapsodijos formą – šio laisvos formos muzikos kūrinio struktūra geriausiai leidžia atspindėti nervinę veiklą. Skirtingus encefalogramos duomenis atspindėjo kūrinio muzikos srautas ir intensyvumas.
Pavyzdžiui, menininkas nusprendė, jog, atsiradus smegenų bangoms su didelėmis amplitudėmis, įsijungs daugiau dainininkų ir garsesnių instrumentų, aukšto dažnumo atkarpomis styginiai instrumentai gros aukščiau, o kai skirtingų smegenų regionų bangos atitiks vienos kitas, mušamieji skambės kaip varpeliai.
„Nusprendžiau konstruoti savo garsus aplink žmogaus balsą, nes tai labai žmogiškas dalykas“, – aiškino B.Foo. Jo naudojami garsai primena tikrus žodžius ir frazes, tačiau tikrovėje tokie žodžiai neegzistuoja.
Atskiri segmentai buvo iškarpyti iš kitų muzikos kūrinių ir kompiuterine programa sujungti į bendrą visumą, kurią B.Foo pavadino „Pilkąja rapsodija“ („Rhapsody in Grey“).
