„Per visą savo gyvenimą ne kartą mačiau negyvo žmogaus kūną atvirame karste per laidotuves, – prisipažino moteris. – Mama dažnai pasakoja istoriją, kai būdama 5-erių įlipau į senelio karstą ir jį baksnojau, kad keltųsi – dar nesupratau mirties baigtinumo.
Susidomėjimas žmogaus kūnu neišblėso ir suaugus. Tapau jogos mokytoja. Mane itin žavėjo mintis apie tai, kaip raumenys prisijungia prie sausgyslių bei kaulų, o dėl šios sistemos kūnas gali judėti.“
G.Wilkinson-Priest nusprendė užsirašyti į žmogaus skrodimo kursus, nes nusprendė, kad per jogos mokytojų apmokymus negavo pakankamai žinių apie žmogaus anatomiją, rašo „Daily Mail“. Londone esanti Charing Cross ligoninė tokias paslaugas siūlo visiems, kurie nori profesionaliai domėtis žmogaus kūno sandara ir jo funkcionavimu.
„Norėjau įsigilinti į žmogaus kūno struktūrą ir suprasti, kaip jis išsilenkia, susisuka ar padaro kitokias sudėtingas pozas, kurių mokau kitus, – sakė moteris. – Tačiau pajutau nerimą, kai praėjusi pro šalia esančias kapines pagaliau pasiekiau ligoninės duris.
Žinojau, kad ateinančias 7 valandas praleisiu narstydama lavoną.
Savo asmeninius daiktus – įskaitant telefoną – turėjau palikti rakinamoje spintelėje kambaryje, kuriame buvo prikrauta karstų. Kai įėjau į skrodimo kambarį, mane pasitiko formaldehido kvapas.
Kambaryje buvo vėsu. Tokios temperatūros reikėjo daugybei ant skrodimo stalų gulinčių lavonų, įvilktų į geltonus maišus.“
Buvo tylūs ir pagarbūs
Į pamoką atėjo nedidelė 8 žmonių grupė – keli masažuotojai, osteopatas, magnetinio rezonanso tomografo specialistas, keletas jogos mokytojų ir vienas Pilateso mokytojas.
Susirinkimui vadovavo anatomijos profesorius Davidas Daviesas. Jis trumpai pristatė tai, ką grupė turėjo nagrinėti per tą sesiją – žemesniąją stuburo ir klubų dalį.
Profesorius taip pat paaiškino, kad jei pasidarytų negera, reikia atsitraukti nuo skrodimo stalo, nes nualpus galima į jį susitrenkti galvą.
„Visi buvo tylūs ir pagarbūs, – pasakojo G.Wilkinson-Priest. – Mano akys vis nukrypdavo į kūnus po geltona medžiaga.
Šie žmonės nesavanaudiškai paaukojo savo kūnus, kad medicinos studentai ir dirbantieji su kūnu geriau išmoktų savo amato.
Žiūrėdama į lavonus vis mąsčiau, ar leisčiau nepažįstamiesiems mėsinėti mano negyvą kūną.
Profesorius pasitraukė, o mes užsidėjome prijuostes, akinius ir užsitraukėme pirštines.
D.Daviesas beveik teatrališku mostu nuo pirmojo lavono nutraukė uždangalą. Tai buvo liesas vyresnio amžiaus vyras.“
Pastebėjo raumenų spalvą
Dovanojami kūnai prieš mirtį turėjo būti sveiki, nes tokie dalykai kaip nutukimas ar avarijų metu patirti sužeidimai gali trukdyti būsimų gydytojų mokymuisi.
„Pirmiausiai pastebėjau raumenų spalvą – ji buvo šviesi, bjauri ruda, – prisiminė moteris. – Kaulai buvo visai kitokie, jie blizgėjo.
Oda tebeturėjo įprastinį kūno atspalvį, tačiau jai trūko švytėjimo, kurį matome žiūrėdami į gyvus žmones.
Pirmąją valandą tiesiog žiūrėjau pro drąsesnių mokinių pečius ir mačiau, kaip jie pincetais pakelia juosmens raumenį, kad pamatytų, kas yra po juo.
Aš tiesiog žiūrėjau į vyro veidą. Jo akys buvo įsmukę į kaukolę, o pro pravirusias lūpas matėsi dantys, vienas iš jų švytėjo auksu.
Prisipažinsiu, žvilgtelėjau ir į jo penį – tačiau esu tikra, kad tai būtų padaręs bet kuris žmogus.
Supratau, kad jei noriu kažko gauti iš šios patirties, turiu į kūną žvelgti kaip į atskiras dalis, o ne visumą.
Tik tai nusprendusi pagaliau galėjau prieiti prie kūno ir į visas puses pajudinti kaulus – pati pasukiojau šlaunikaulį, kuris yra įsitvirtinęs gūžduobėje.“
Pakeitė savo įpročius
G.Wilkinson-Priest taip pat patrynė kriaušinį raumenį, kuris itin svarbus bėgiojant ir užsiimant joga.
„Maniau, kad jis bus daug ilgesnis ir siauresnis, – prisipažino moteris. – Nesidarė šlykštu, jei į kūną žiūrėjau kaip į atskiras dalis.
Tačiau profesorius mums nuolat primindavo, kad tai yra visuma. Viskas – nuo liežuvio iki pilvo ar genitalijų – yra susiję, šios dalys yra priklausomos viena nuo kitos.
Per pietus buvau išbadėjusi. Profesorius D.Daviesas perspėjo, kad formaldehidas stimuliuoja apetitą.
Tačiau kilo klausimas – ką valgyti? Mėsos nenorėjau. Kai pamačiau, kaip virėjas pjaustė mėsą, netikėtai kilo pasišlykštėjimas.
Užteko pamatyti skrodimą, kad tokia mėsos mylėtoja kaip aš daugiau nebenorėtų jos valgyti.
Tai pakeitė ne tik mano valgymo įpročius, bet ir jogos mokymą.
Pavyzdžiui, nebeliepiu daryti špagatų viršutinę kūno dalį laikant stačiai.
Sužinojau, kad dauguma žmonių savo šlaunikaulio negali ištiesti stuburo kryptimi. Aš tai išbandžiau.
Tokių dalykų galima išmokti tik iš realybės, o ne knygos ar sudribusio skeleto modelio.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
