Amerikos chemijos draugija paaiškino, jog pirmiausia, susidūręs su mirties grėsme, žmogus jaučia baimę. Panašiai, kaip ir filmuose, kuriuos mėgstame žiūrėti.
Baimės jausmą kontroliuoja neutronai, esantys smegenų dalyje ypač jautrioje stresui. Ši smegenų dalis yra tarsi fizinės ir psichologinės įtampos jutiklis.
Lygiai kaip ir siaubo filmuose, baimė skatina reaguoti. Į organizmą išsiskiria didelis adrenalino kiekis. Dėl to padažnėja širdies ritmas, paaštrėja pojūčiai. Jaučiamas didelis energijos pliūpsnis, kuris suteikia jėgų kovoti su iškilusiomis grėsmėmis.
Tiesa, kai kuriais atvejais žmogus gali tarsi sustingti. Kaip tikina mokslininkai, taip atsitinka dėl dviejų priežasčių. Visų pirma smegenys gali gauti per daug informacijos, antra – baimė gali pažadinti instinktą tokiu būdu slėptis nuo grėsmės. Taip daro ir dalis gyvūnų.
Toliau amerikiečiai dėlioja du skirtingus scenarijus: kas daroma pabėgus nuo persekiojančio herojaus ir kas tuo atveju, jei vis dėl to jums nepasisekė.
„Jeigu žmogui pavyksta pabėgti nuo grėsmės, didelė tikimybė, jog jis pradės šaukti. Tiesa, klyksmas šiuo atveju yra instinktyvus, naudojamas sukelti baimę kitiems arba paskatinti kitus reaguoti“, – paaiškina chemikai.
O dabar antras scenarijus – jus pagavo. „Nelaimės atveju – jeigu nuo grėsmės išsisukti nepavyksta ir žmogus sužeidžiamas, visų pirma jaučiamas didelis skausmas. Skausmo receptoriai – nociceptoriai siunčia informaciją į smegenis. Be to, smegenis informuojami daryti viską, kad išvengtų skausmo pasikartojimo“, – tikina Amerikos chemijos draugija.
Jei vis dėlto jums nepasisekė ir likote mirtinai sužeistas. Kas vyksta tuo metu? Pirmiausia – klinikinė mirtis. Jos atveju smegenys dar kurį laiką dirba. „Kai kurie žmonės tikina, jog būtent tuo metu pajaučia mirtį“, – sako amerikiečiai.
Galiausiai ateina biologinė mirtis. Ne paslaptis, kad tuo metu žmogus jau nieko nejaučia.
