Po Kražių žudynių, kai nesugebantis išblaivėti vyras per kelias dienas peiliu nudūrė keturias moteris, apie priverstinį gydymą jau užsiminė sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, taip pat Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius.
Detoksikologijos paslaugas teikiantis vilnietis gydytojas Alvydas Repečka įsitikinęs, kad priverstinis gydymas nuo alkoholizmo nieko gero neduos. Girtuokliai, kurie priklausomi nuo svaigalų, vis tiek nenorės gydytis. Mat priklausomybės liga tuo ypatinga, kad žmogus nėra kritiškas sau.
„Kadangi alkoholio vartojimas ir su tuo susijusios pasekmės turi kitas priežastis, pirmiausia jas ir reikia naikinti“, – įsitikinęs A. Repečka.
Savo klientus skirstantis į dvi grupes: girtuoklius ir „maratonininkus“, kurie sugeba gerti daug dienų, gydytojas A.Repečka tikino, kad daugiau naudos atneštų priemonės, ribojančios alkoholinių gėrimų pardavimo laiką, naujos tradicijos, pavyzdžiui, vestuvės Lietuvoje galėtų būti švenčiamos vieną dieną, o ne tris.
Kaip pavyzdį, kas atsitinka, kai įsigali girtuokliavimas, A.Repečka paminėjo Izraelį: „Įsivaizduokite, šioje šalyje nėra specialistų, kurie gydytų nuo alkoholizmo kenčiančius žmones. Nebuvo tokios ligos. Ji atsirado, kai į Izraelį persikėlė milijonas žmonių iš Rusijos. Šie atvykėliai atsivežė rusų liaudies paprotį – kuo susirgai, tuo ir gydykis.“
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorė Ona Davidonienė įsitikinusi, kad diskusija apie tai, ar reikia grąžinti priverstinį priklausomybės nuo alkoholio gydymą, yra labai sudėtinga.
Psichiatrė neabejojo, kad reikia gelbėti aukas, atsiduriančias šalia nuolat girtaujančių ir smurtaujančių žmonių. Toks gyvenimas yra traumuojantis ir luošinantis žmogų.
Kita vertus, priverstinis gydymo būdas nėra efektyvus, kadangi žmogus nesupranta, kodėl reikia gydytis, jis neturi jokios motyvacijos.
– Ką reikėtų keisti, kad nenukentėtų žmonės, gyvenantys greta priklausomybės liga sergančiųjų? – pasiteiravau gydytojas O.Davidonienės.
– Pastaruoju metu daug diskutuoja apie tai specialistai iš įvairių institucijų. Ieškoma būdų, kaip padėti žmogui, kuris nesusitvarko, nes yra priklausomas.
Kartais ieškome naujų formuluočių ir naujų gydymo metodų, nors turime įvairių galimybių, kurių nemokame pritaikyti.
Alkoholis yra sunkinanti aplinkybė, bet jei žmogus smurtauja fiziškai ir psichiškai, yra teisinių būdų, kurie gali padėti tiek smurto aukoms, tiek pačiam smurtautojui.
Nebūtinai jis turi sirgti psichikos liga. Yra įvairių institucijų, kur jis galėtų mokytis valdyti stresą, kaip įveikti krizę ir emocinę įtampą.
Yra taip pat Probacijos įstatymas, kai prasižengęs žmogus gali rinktis – sėsti už grotų ar gydytis.
– Mes įpratę ginti paciento teises, o kas gins žmogaus teisę oriai gyventi?
– Priklausomybė yra psichikos ir elgesio sutrikimas, jei žmogus pavojingai elgiasi, jis turi būti gydomas. Neretai mes ieškome naujų būdų, nors turime išnaudoti esamas galimybes. Man kartais, atrodo, kad mes ne viską padarome, ką galėtume padaryti.
Neabejoju, kad reikia ginti žmogaus teises, bet pacientai turi turėti ne tik teises, bet ir pareigas. Juos supantys žmonės taip pat turi teisę, kad iš jų niekas nesityčiotų, neterorizuotų.
Kartais psichologinis smurtas sukelia netgi didesnę žalą nei fizinis. Šie žmonės niekuo kalti, kad jų šeimos narys susirgo ir jam būtina gydytis.
Bet girtuoklystė paskandino labai didelę mūsų tautos dalį. Būna, kad žmona skundžiasi, kad jos sutuoktinis nepaleidžia taurelės iš rankų, bet atidžiau pasižiūrėjus matai, kad ir ji tokia pati kaip jos vyras.
- Ką galėtų duoti detoksikacija?
– Tai tik trumpalaikis poveikis, nes priklausomybės ligų gydymas yra ilgalaikis dalykas. Mes galime padėti žmogui, jei apsinuodijo alkoholiu, ištiko psichozė, abstinencija, bet tai tik organizmo išskalbimas medicininėmis priemonėmis.
Tokie būdai retai prideda proto, o juk reikia keisti priklausomo nuo alkoholio žmogaus elgseną, įpročius, gyvenimo būdą.
Praėjus psichozei, žmogus gali praregėti, jam gali pasidaryti baisu, kur jis nusiritęs, bet baisu būna tik pirmą kartą. Tokie žmonės patenka į ligoninę ne vieną sykį.
Priklausomybės liga sunaikina stipriąją asmenybės pusę, žmogus degraduoja, darosi vis labiau primityvus, siaurėja jo interesų ratas. Todėl reikia ilgalaikio gydymo programų, reikia Minesotos programos, reikia savipagalbos grupių.
Aš neįsivaizduoju, kaip galėtų būti įgyvendintas priverstinis gydymas. Juk nebeliko blaivyklų. Ar tai reiškia, kad girtaujantys asmenys būtų vežami į ligonines ir taptų našta slaugytojoms?
- Ar įteisinus priverstinį gydymą nuo alkoholizmo grįžtume į sovietmetį?
– Manau, padaugėtų tik pykčio, atsirastų skundikų, kerštaujančių žmonių. Prieš daug metų dirbau psichiatre viename rajone, daug važinėdavau po kaimus, matydavau žiemą nuogus ir alkanus vaikus, kurių tėvai piktnaudžiaudavo alkoholiu. Man būdavo labai gaila tų vaikų.
Bet pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai žmona maldaudavo medikų, kad jie neišvežtų vyro priverstinai gydytis, kad jis geras, kai negeria.
Buvo ir tokie darbo profilaktoriumai, kuriuose keliems mėnesiams ar ilgiau uždaryti žmonės turėdavo atprasti gerti ir įprasti dirbti. Niekas netyrė tokio gydymo efektyvumo, neturime duomenų, kiek žmonių pasveiko, ar bent vienam pasisekė įveikti priklausomybę nuo alkoholio. Istorija tai nutyli.
