Praėjus net aštuoneriems metams, kai berniukas įveikė ligą, jis vis vien atsisako valgyti kitokį maistą. Praradusi viltį jo mama Luiza Blackshaw kreipėsi į hipnozės specialistą, kad šis padėtų jos sūnui įveikti keistą priklausomybę česnakinei duonai.
Luiza Blackshaw pasakojo, kad vienintelis produktas, kuris nesukėlė atmetimo reakcijos sūnui buvo česnakinė duona. „Tuomet buvau laiminga, kad jis gali nors šį tą valgyti“, – kalbėjo moteris. Tačiau jos sūnus tą patį valgo jau aštuonerius metus.
Biliui onkologinis susirgimas diagnozuotas kai jam buvo vos treji. Prieš aštuonerius metus berniukas patyrė pusės metų trukmės chemoterapinį gydymą.
Pasak specialistų, pacientai neretai patiria nemažai valgymo problemų taikant chemoterapiją arba po jos, mat šis gydymo būdas paveikia burnos ir gerklės gleivinės ląsteles, todėl jaučiamas skausmas net kramtant ar ryjant. Kurį laiką po chemoterapijos nesinori nieko imti į burną. Gali dirginti maisto kvapas, skonis. Bet maisto medžiagos būtinos, tad siūloma valgyti švelnaus skonio maistą. Pavyzdžiui, jogurtą, košes, bulves, makaronus, duoną. Pirmas dienas po chemoterapijos nerekomenduojama valgyti vaisių ir daržovių.
Tiesa, trims ketvirtadaliams žmonių, kuriems atliekama chemoterapija, kinta skonio suvokimas. Įprastai tai normalizuojasi praėjus keliems mėnesiams po gydymo.
Daugelis medikų, pas kuriuos lankėsi vienuolikmetis, konstatavo, kad Bilis yra „nervingas valgytojas“. Tačiau pasak Felikso Economakio, psichologo ir klinikinio hipnotizuotojo, į kurį jau kreipėsi Bilio šeima, nervingas valgymas – įprastas vaikystės etapas – neretai supainiojamas su rimtesniu selektyviu valgymo sutrikimu.
„Žmonės turintys tokį valgymo sutrikimą mieliau mirtų nei valgytų tam tikrus maisto produktus. Paprastai tai reiškia, kad vaikystėje jie turėjo traumuojančių situacijų, kurios privertė nepasitikėti maistu“, – teigė specialistas.