„Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad tai tik peršalimas. Simptomus gydžiausi pati, tačiau jie negerėjo. Palaipsniui situacija tik prastėjo, o per Kalėdas turėjau pasigaminti plaktos kiaušinienės, kadangi visa kita strigo gerklėje.
Tačiau viskas tapo dar rimčiau, kai naktį ėmiau springti. Nebegalėjau miegoti, pabusdavau gaudydama orą. Tuomet supratau, kad daugiau laukti nebegaliu ir kreipiausi į gydytojus.
Iš pradžių jie įtarė vėžį, tačiau atlikus biopsiją paaiškėjo, kad ši diagnozė buvo neteisinga. Deja, tai, ką nustatė po to, mane pašiurpino – leišmaniozė. Pasirodo, mano balso stygose užsiveisė mucocutaneous leishmaniasis parazitai“, – pakraupusi prisiminė ji.
Ši infekcija kyla įgėlus Phlebotominae pošeimio moskitams – smėlinėms muselėms ir paprastai prasideda nuo žaizdelės ar pūslės ant kūno.
Nors diagnozės metu moteris jomis nesiskundė, ji prisiminė, kad 2007-aisiais metais Graikijoje ją ypač sugėlė vabzdžiai.
Tačiau atostogų metu moteris nė kiek nesutriko – ji žinojo, kad tam tikrose klimato juostose uodų ir panašių kraujasiurbių yra gausu. Taigi, įgėlimus ji tepė kremu ir pernelyg dėl jų nesusirūpino.
Tai išgirdę medikai suprato, kad tarp visų įgėlimų moteriai įkando ir parazitus nešiojanti smėlinė muselė. Greičiausiai visus devynerius metus jų kiaušinėlius ji nešiojosi organizme, tačiau jie buvo neaktyvūs ir išsirito tik prabėgus šiems metams. Moterį gydžiusi profesorė Lockwood Corinne skyrė miltefosino, kurį ji turėjo gerti apie mėnesį. „Nuo vaistų mane smarkiai pykino, tačiau neturėjau pasirinkimo. Gydytojas mane įspėjo, kad jei nebūčiau kreipusis į medikus, po mažiau nei pusmečio būčiau mirusi. Kadangi smarkiai susirgau, mano būklę vis dar stebi šeimos gydytojas. Yra menka tikimybė, kad liga gali sugrįžti. Visa ši patirtis mane be galo išgąsdino. Vien mintis, kad gerklėje buvo užsiveisę parazitai mane šiurpino... Todėl nusprendžiau, kad daugiau niekada nebevyksiu į užsienį“, – rėžė Corinne. Jos gydytoja tikino, kad nors ir kelia šiurpą, ši infekcija nėra tokia ir reta. Ji paveikia apie 1,5 milijono žmonių kasmet. „Dažniausiai Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Indijoje sutinkama infekcija kyla dėl smėlinės muselės įkandimo. Ji dar žinoma kaip „mėsa ėdanti infekcija“, kadangi įgėlimo vietoje susiformuoja galimai besiplečianti, apie metus negyjanti pūslė.
Kartais ji užgija pati ir vėliau vėl susiformuoja. Šiuos pūslės būna nuo pusės iki septynių centimetrų skersmens. Deja, jas sunku atskirti nuo paprastos infekcijos, kilusios vabzdžio įgėlimo vietoje. Todėl, pastebėjus, kad pūslė negyja yra labai svarbu kreiptis į medikus.
Corinne atveju ši infekcija buvo dar rimtesnė. Kai smėlinės muselės pernešami parazitai patenka į kraujotakos sistemą, jie keliauja iki kvėpavimo takų, balso stygų. Taip nutiko ir mano pacientei.
Iki balso stygų atkeliavę parazitai „užmigo“ jų ląstelėse, kur tūnojo apie devynerius metus. Dėl nusilpusios imuninės sistemos bei nuolatinio astmą gydančių inhaliatorių naudojimo jie „pabudo“ ir ėmė daugintis.
Tai ypač sveikatai pavojinga infekcija, kadangi plintantys parazitai lemia skylių susidarymą tiek balso stygose, tiek trachėjoje. Vėliau tai sukelia rimtą riziką užspringti. Miltefosinas yra naujausi vaistai, kurie nužudo šiuos mikrobus“, – kalbėjo profesorė Lockwood.
Ne visos smėlinės muselės nešioja ir platina šį parazitą, tačiau nepaisant to, vis tiek derėtų saugotis. Geriausias būdas – pasipurkšti vabzdžius atbaidančiais purškalais ar pasitepti tą pačią funkciją turinčiais tepalais.
